1. Abdel Fatah al Sisi.
Kariuomenė nuo seno Egipte, kaip ir daugelyje islamiškų valstybių turėjo išskirtinę padėtį. Gerbiama ir bauginanti, formaliai priklausoma nuo valdžios, realiai neretai jai diktuojanti. Egiptiečiai nebuvo patenkinti Mursio posūkiu į islamistinę santvarką, kariuomenė kurį laiką delsė stoti į kurią nors pusę. Tačiau kai jau stojo, stojo ryžtingai. Taip ryžtingai, kad dabar vis daugiau gyventojų islamistai sugeba išvesti į gatves protestuoti, o po tų protestų gatvėse lieka kūnų. Galimų raidos scenarijų yra nemažai - pilietinis karas, karinė diktatūra, laisvi demokratiški rinkimai. Bet kokiu atveju, kariuomenė šiuo metu yra vienintelė valdžia, galinti palaikyti nors minimalią valdžią šalyje, Sisi yra gana populiarus ir būtent nuo šio, kol kas laikinojo faraono išminties ir stiprybės priklausys kuriuo keliu žengs Egiptas.
2. Edward Snowden. Iki šiol Snowden galėjo pasigirti tik dėl to, kad dėl jo veiklos subjuro JAV ir jos partnerių Europoje santykiai. Dabar į visa tai įsipainiojo ir Rusija - pačioje liepos pabaigoje paaiškėjo, kad Snowden gauna prieglobstį. Tai eilinis smūgis gerai išreklamuotai, bet jokių rezultatų nepasiekusiai JAV ir Rusijos santykių perkrovimo politikai. Nors JAV greičiausiai karštligiškai sukurps naują jos versiją, o Putin aišku stengiasi padėtį perteikti kuo švelniau, tačiau sunku įsivaizduoti, kad staiga iš tikrųjų JAV ir Rusijos santykiai pagerės.
3. Alexei Navalny. Kremliaus kritikas, vienas charizmatiškiausių Opozicijos lyderių, jos kandidatas į Maskvos merus buvo nuteistas dėl tradicinio kaltinimų rinkinio opozicijai - valstybės turto grobstymo. Mažai kas tiki, kad jis iš tikrųjų kaltas, juk jis nėra oligarchas, dėl kurių sutariama, kad iš valstybės vagia kone visi. Pagrindinė problema yra tai, kad jis įgauna vis daugiau įtakos, Opozicija veikia vis aktyviau. Todėl bausmė nebuvo netikėta. Įdomiau buvo tai, kad po nuosprendžio jis buvo paleistas ir šiuo metu dalyvauja rinkimų kampanijoje. Tai buvo netikėta net geriausiai Kremliaus užkulisius išmanantiems analitikams.
4. Karalius Filipas. Pasikeitė Belgijos valdovai - karalius Albertas II perleido sostą princui Pilypui. Aišku, gyvename ne Viduramžiuose, kad tai lemtų kažkokias dideles permainas, tačiau žinant šalies padėtį, akivaizdu, kad šiuo metu būtent Belgijos karaliaus sostas suteikia kone daugiausiai politinio darbo monarchui. Belgijai itin trūksta politinio stabilumo - visi puikiai prisimena ilgą laikotarpį be vyriausybės. Flamandai ir valonai nesutaria daugeliu klausimų, netgi dėl pačios monarchijos - valonai ją mėgsta labiau, nors gerbia visa šalis. Sunku tikėtis, kad ateityje bus išvengta politinių krizių ir naujų separatistinių tendencijų. Karalius tikrai neliks nuošalyje ir turės atlikti svarbų vaidmenį, didinant stabilumą. Nes juk jis nenorėtų atsidurti situacijoje, kada jam tektų rinktis - karaliauti flamandams ar valonams.
5. Shinzo Abe. Japonijos ministras pirmininkas kaip niekada atvirai prabilo apie tai, kad galbūt atėjo laikas peržiūrėti labai pacifistinę pasaulėžiūrą į krašto apsaugą, pagrįsta tuo, ką japonams primetė JAV po II pasaulinio karo. Tai nereiškia, kad Japonija tampa agresyviu žaidėju, siekiančiu nukariauti pusę pasaulio, tiesiog šalis imtų skirti didesnį dėmesį ginkluotės didinimui ir tobulinimui. Kam to reikia? Nors karo su Kinija tikimybė nėra labai didelė, retorika tarp šalių yra gana aštri, yra ir teritorinių ginčų. Iki šiol Japonija kinus galėjo gąsdinti nebent ekonomine galia ir tikėtis, kad jeigu kiltų realus pavojus, JAV nepaliktų šalies likimo valiai. Dabar Japonija galės labiau pasitikėti savimi.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą