Apie futbolo komercializaciją

Senais laikais viskas buvo kitaip - žole stadionuose žolesnė, marškinėliai be jokių reklamų, žaidėjų pavardžių,gal net pagaminti iš čiužiniams skirtos medžiagos (kaip Athletic), o stadiono pavadinimai neturėjo nieko bendro su komercija.

Žaidėjų pavardės aišku labai geras dalykas ir dėl jų naudos ginčytis beviltiška. Technologinė pažanga gaminant lengvus ir patogius marškinėlius tas pats. Prie reklamų irgi beveik visi įprato, paskutinė iš didžiųjų tą padarė Barcelona. Tačiau vis tiek visus dar žavi, tie, kas reklamuoja Unicef ar kažką panašaus.

4 iš 20 Anglijos klubų, 13 iš 18 (su Wolfsburg ir Bayer) stadionų yra pavadinti komercinių rėmėjų vardais.

Serie A kol kas toks yra vienintelis Sassoulo, Ligue1 - Nice. Ispanijoje - Espanyol, nors iš esmės visi vis tiek stadioną vadina El Prat. Tačiau kai apie stadiono keitimą prakalbta Real stovykloje, tai tapo neeiline naujiena. The Abu Dhabi Santiago Bernabeu - taip turėtų vadintis šis 68 metų senumo statinys. Šiemet būtų 60 metų, kai jis nešioja buvusio klubo prezidento vardą. Tačiau tai gali pasikeisti jau labai greitai.

Nors kalbama, kad vadovybė džiaugiasi, kad išliko ir senasis pavadinimas, tačiau iš tikrųjų tai skamba komiškai, nes pats Santiago Bernabeu savo gyvenime nieko bendro su jokiu Abu Dabiu neturėjo. Galima suprasti, kad greičiausiai naujasis pavadinimas neprigis, visi toliau praleidinės jo pradžią, o klubas iš to gaus pinigus. Tačiau tradicijos yra tradicijos. Galbūt sirgaliai tai lengviau priimtų, jeigu tai būtų naujo stadione statybos, tada pavadinimo klausimas iškyla savaime.

Ne visi stadionų pavadinimai savaime yra vertingi ir daug pasakantys. Yra stadionų, kurių pavadinimai yra tiesiog kvartalo ar vietovės pavadinimai, yra olimpinių ir municipalinių stadionų. Tačiau, kai tas pats pavadinimas jau daug metų, jis savaime kuria tam tikras emocijas, kelia prisiminimus. Todėl jų keitimas paprastai sukelia sirgalių nepasitenkinimą, jeigu yra ir kitų priežasčių fanų nepasitenkinimui, gali prasidėti net akcijos ar boikotai.

Savaime suprantama, kad futbole šiais laikais parduodama viskas. Fiorentina netgi stadiono orą pardavinėjusi yra. Tačiau futbolas yra ir konservatyvus žaidimas, kur bet kokios naujovės ir reformos dažniausiai sutinkamos itin atsargiai. Vien jau tai, kad turtingi arabai, rusai ar kinai, vietnamiečiai ar dar kas nors kitas investuoja į klubus, daug kam kelia nepasitenkinimą. Tačiau su tuo sirgaliai dažnai susitaiko greitai, jeigu kartu klubas stiprėja, ir nedaromos tokios nesąmonės kaip tarkime Cardiff City, kur naujų žaidėjų ieškoma pagal horoskopus. O spalvos, stadionas, himnas, herbas turėtų išlikti neparduodami dalykai, net šiame komerciniame pasaulyje.

Geltonsnapis Facebook'e

Apie Klaipėdos merus

Vilniui daug dėmesio buvos anksčiau, aną savaitę buvo Kaunas, dabar Klaipėda.

Dešinė

Agnė Bilotaitė per savo 1,5 kadencijos Seime spėjo pasižymėti jau ne be tik išvaizda. Logiška, kad būtent ji buvo pasirinkta partijos, čia jos gimtasis kraštas. 2012 metais netgi atrodė, kad gali pasipriešinti Petrui Gražuliui, bet nepavyko. Visose Klaipėdos rinkimų apygardose pagal pirmumo balsus rikiavosi iš karto už Degutienės ir Kubiliaus. Todėl reiktų vertinti, kaip perspektyvią kandidatę.

Vytautas Grubliauskas jau vieną kadenciją meru išbuvo, tada kaip Bilotaitė, sutiko savo vietą Seime iškeisti į mero postą. Tuo metu pagal pirmumo balsus mieste jis atsiliko tik nuo partiečio Gentvilo. Klaipėda yra liberalų bastionas, todėl sunku būtų abejoti Grubliausko galimybėmis.

Nika Puteikienė kažkiek balsų iš kitų dešiniųjų turėtų atimti. Tačiau jos vyras greičiausiai padarė klaidą, pats nekandidatuodamas čia, nes metai iš metų jis Klaipėdoje vienas populiariausių politikų.

Marius Šileika, apie save nurodęs, kad kitais rūpinasi labiau negu savimi, didelių šansų sukelti euforiją tautininkams neturi.

Kaip ir bažnytinio meno ekspertas, Zuoko bendražygis Baltušis, vadovaujantis Zuoko taksi.

Kairė

Rimantas Cibauskas įdomi figūra, gerai žinomas regione, bei puikiai pažįstamas krepšinio gerbėjams sporto mecenatas. Buvo populiariausias LSDP kandidatas 2011 m, todėl sumažins Lilijos Petraitienės šansus.

Pastaroji dirba Seime padėjėja, kelias kadencijas jau buvo savivaldoje. Visgi, LSDP Klaipėdoje nėra tokia stipri, o Cibauskas turėtų užtektinai pritraukti LSDP elektorato, kad jie abu nepatektų į antrą turą.

Chirurgo, mokslų daktaro Arūno Razbadausko kandidatūra viena įdomesnių kairėje, tačiau pati TT nėra pati stipriausia Klaipėdoje.

Graužinienės sekretoriato darbuotojas Romanovas, praėjusiuose rinkimuose, kurie DP Klaipėdoje buvo nesėkmingi, negavo nė 1000 pirmumo balsų. Visgi, DP puikiai čia pasirodė po metų, 2012 m. Seimo rinkimuose, todėl tai turėtų teikti vilčių.

Rusų aljanso Iriną Rozovą irgi reiktų vertinti rimtai - 2000 pirmumo balsų 2011 savivaldos rinkimuose, kuriuose Rusų aljansas įveikė netgi DP ir TT. Tuo labiau, kad Kairėje konkurencija aštri, o rusų rinkėjai turėtų labiau remti Rozovą, o ne  Titovą, kuris kaip asmenybė didelio įspūdžio nepadaro.

Kiti

Valstietis Stasys Paulauskas, socialinių mokslų daktaras. 2011 partija net nedalyvavo rinkimuose Klaipėdoje, todėl kalnų nenuvers.

Galimybės

Antrame ture bus Grubliauskas - tokios jau miesto savivaldos tradicijos, o Zuoko partija šį kartą įspūdingo kandidato nesurado. LRLS turėtų remti nemažai buvusių LiCS rinkėjų.

Su juo turėtų grumtis kažkas iš kairiųjų. Manau, kad ne iš LSDP, nes Cibauskas dalį rinkėjų pavogs, TT skandalas turėtų daryti įtaką Razbadausko šansams. Aš spėčiau, kad Romanovas, nes rusų skaičius Klaipėdoje nėra begalinis.

Kita vertus, labai tikėtina, kad visi kairiųjų kandidatai gaus labai panašų balsų skaičių, tada jau savo sėkmės gali tikėtis Bilotaitė, kuriai šiaip prognozuočiau trečiąją  vietą.

O Klaipėdą turėtų valdyti senas-naujas meras Grubliauskas. Kairės kandidatai įveikiami, o jeigu į antrą turą pateks Bilotaitė, kairės rinkėjai rems Grubliauską.

Geltonsnapis Facebook'e

TT be Mazuronio jaunesniojo - kas bus toliau?

TT dažniausiai buvo įsivaizduojama kaip dviejų vyrų projektas. Vieno uždavinys būdavo nutaisyti kankinio veidą ir pasakoti, kaip jį sąmokslininkai nuskriaudė, o kito tvarkyti rimtesnius laikus. Rūsčių dėdžių su ūsais plejada pavaduotojų postuose nebuvo labai aktyvi.

Tačiau jau gerus metus su trupučiu akivaizdu, kad Paksui truputį atsibodo Briuselis ir jis vis daugiau imasi reikalų tvarkymo koalicijoje, partijos viduje ir kitur. Tai daro ne itin talentingai, o dar be to ima po truputį diegti tautiškumo elementą - kalba, kaip blogai ES, kaip reikia ginti Motiną Tėvynę ir panašius dalykus. O TT rinkėjai šiaip jau nėra tie, kurie labai nekenčia sovietinių laikų ir tikrai jų tarpe yra proeuropietiškų politikų, kuriems euras, sėkminga skalūnų gavyba, SGD ir panašūs dalykai rūpi labiau negu tai, kaip ES dabar mus skriaudžia. Galbūt juos būtų galima pavadinti pragmatikais - tautosaka apie erelį pakirptais sparnais jų tiek nejaudina, kaip realus politinis veikimas ir reikalingų sprendimų priėmimas.

Būtent šiais stovyklai atstovauja ponai Mazuroniai. Andrius Mazuronis turbūt pats nelabai dabar galėtų pasakyti, ko jam, buvusiam Liberalaus jaunimo aktyvistui reikėjo tikrai neliberalioje partijoje. Jis niekada per daug nekalbėdavo apie Pakso teistumus, nevengdavo nepiktai pasišaipyti iš nuomonę keičiančio Butkevičiaus. Žodžiu, tikrai sakantis tai, ką galvoja politikas ir daug kas pasitraukimo iš TT gretų ir laukė, netgi spėliojo, kad turėtų pasirinkti LSDP arba LRLS. Valentinas Mazuronis man visada sukurdavo atsargaus politiko įspūdį, nelabai jis mėgdavo ir komentuoti vidinius partijos procesus.

Bet jau nuo 2014 metų pradžios įtampa akivaizdi. Jis kritikavo Pakso užsispyrimą nešti savo dokumentus į VRK prezidento rinkimams, nes buvo akivaizdu, kuo tai baigsis ir kad partija liks be kandidato. Manoma, kad Paksas tikėjosi, kad Mazuronis liks Aplinkos ministerijoje ir savo mandatą perleis kitam politikui, bet išvyko dirbti į EP. Gana principingai laikėsi dabartiniame skandale - kritikavo tiek sumanymą į Vilniaus merus siūlyti Skaistgirį, tiek ir Gražulį. Negana to, pinigais remia pačius įvairiausius kandidatus į merus, tame tarpe ir Remigijų Šimašių. Per paskutinį partijos suvažiavimą neteko pirmininko pavaduotojo pareigų.

Nemanau, kad 2016 metus Valentinas Mazuronis sutiks kaip TT narys. Greičiausiai paskutiniu akmeniu į partijos daržą, kuris ir paskatino sūnų trauktis, buvo VRM skandalas. Labai realu, kad netrukus pasitrauks ir tėvas. TT vadovybė su Paksu ir Komskiu priešakyje dabar jau net imasi reguliuoti, kas bus partijos kandidatai savivaldoje, to pasekoje pasitraukė visas Lazdijų skyrius. Nors nacionaliniu mastu galima ginčytis dėl Mazuronio įtakos rinkėjų preferencijoms - nei vienas jų niekada nėra laimėjęs net vienmandatėje apygardoje, nors bent jau tėvas pirmumo balsų gausa skųstis ir negalėtų. Tačiau TT viduje Mazuroniai yra neabejotini autoritetai, ypač tėvas. Todėl jeigu ir Lazdijų įvykių negalima sieti su Andriumi Mazuroniu, tai Valentino pasitraukimas greičiausiai reikštų žymiai didesniu narystės nuostolius.

Apskritai TT laukia sunkūs laikai. Kadenciją jie pradėjo puikiai, daugiausiai Mazuronio asmenyje įrodė, kad gali konstruktyviai dirbti koalicijoje. Buvo rinkėjų apdovanoti per EP rinkimus, tačiau dabar vidinių rietenų ir VRM skandalo kontekste laukia labais sunkus periodas. Gali būti, kad 2016 metų rinkimuose TT net negalės būti rami dėl to, ar pateks į Seimą.

Geltonsnapis Facebook'e

Kas toliau laukia Liverpool?

Liverpool šio sezono krizė sulaukė labai daug žiniasklaidos ir sirgalių dėmesio. Tačiau šiuo metu Liverpool demonstruoja rimtus atsigavimo ženklus, todėl kyla klausimas, galbūt tai tebuvo tik būtinas laikas komandai susižaisti, kai atvyko daug naujokų.

Sunkaus periodo priežastys mano galva yra trys:

1. Suarez išvykimas. Tokio lygio puolėjai rinkoje nesimėto, jų apskritai yra tik keletas. Buvo neįmanoma tikėtis, kad Liverpool ras lygiavertį pakaitalą, tačiau reikėjo nors žmogaus, kuris būtų nuolatinė grėsmė vartams. Balotelli ir Lambert į šią kategoriją tikrai nepatenka, o Borini sulaukia per mažai šansų.

2. Sturridge trauma. Sturridge šioje komandoje yra daugiau negu žmogus, kuris gali mušti įvarčius. Jis gali viską - organizuoti atakas, atlikti puikius perdavimus, mušti įvarčius. SSS - Suarez, Sturridge ir Sterling kartu pernai būdavo nuostabūs. Dabar Sterling su Hendo dažnai būdavo tie du, kurie dar demonstruodavo kažką panašaus į gerą žaidimą.

3. Gynyba. Mignolet pernai atrodė neblogai - Arsenal lenkas buvo geriausias lygos vartininkas, o Mignolet atrodė taip, kaip ir turėtų atrodyti vicečempionų vartininkas. Škrtel buvo monstras, netgi įmušė visai nemažai įvarčių. Sakho irgi turėjo visai neblogą sezoną. Tačiau atvykus Lovren, būtent jis su Škrtel dažniausiai būdavo centro gynėjų pora. O Lovren šį sezoną kol kas yra košmariškas, nors aš jį vis dar laikau labai talentingu, bet kažkas lemia, kad šį sezoną jis yra vaikščiojanti nelaimė. Kraštuose irgi yra problemų - Johnson tiesiog sensta aikštėje, Enrique amžinai traumuotas. Užtruko laiko, kol įsitvirtino trijų gynėjų schema, kurioje jau gynyba visai padori.

Daug kas pridėtų ketvirtą - transferus. Taip, iš pirmo žvilgsnio kartojosi AVB istorija White Hart Lane - nei vienas naujokas savo kalibru tikrai nėra pirmo ryškumo žvaigždė. Bet Liverpool tikrai reikėjo ruoštis didesnei rotacijai, nes jie po ilgos pertraukos buvo Čempionų lygoje. Bet nėra viskas taip jau blogai.

Lambert tikrai neturėjo tapti atakų lyderiu. Tiesiog pasitaikė proga paimti britą, kuriam Liverpool yra svajonių komandą suolui. Taip, jis įvarčių muša mažokai - 2 per 17 rungtynių EPL. Tačiau nereikia pamiršti, kad jam 32-eji, o jis vasarą pirmą kartą atstovavo Anglijai, tad atostogų jam tikrai turėjo trūkti. Jeigu po šio sezono nebus išspirtas lauk, kitais metais turėtų būti nors kiek sėkmingesnis.

Lallanos debiutui trukdė traumos, bet dabartinėje 3-4-3 jis vienas svarbesnių žmonių. Jau dabar turi 4 įvarčius ir 2 rezultatyvius perdavimus EPL ir greta Sterling, Škrtel, Coutinho, Leivos ir Hendo yra vienas stabiliausių ir geriausių žaidėjų.

Can trijų gynėjų schemoje atrodo geriau už Sakho, kuris yra CB natūraliai.

Markovič yra geresnis nebent už Balotelli, bet nereikia pamiršti, kad jam dar tik 20 metų ir jis iki šiol už tokio lygio klubą nėra žaidęs. Nedidelių talento proveržių pasitaiko jau šiemet.

Lovren klausimas yra atskiras. Jis kol kas yra visiškai apgailėtinas, bet tai dar nereiškia, kad toks bus visada. Kol kas net Kolo Toure yra įdomesnis ir patikimesnis ginklas aikštėje.

Moreno 3-4-3 nėra pribloškaintis, nes žaidžia saugu, tačiau bendrame klubo kontekste, tikrai atrodo labai neblogai ir savo sąskaitoje turi du įvarčius.

Manquillo sezono pradžioje maloniai stebino, tačiau trijų gynėjų schemai nėra labai tinkamas, joje žaidė vos kartą - saugu. Nereikia pamiršti, kad Atletico jis beveik visai negavo progų pasireikšti, tad patirties turi itin mažai.

Balotelli pirkimas visiškai nepateisinamas. Nors ir tai, imtis rimto teismo bus galima tada, kai į aikštę jis galės išbėgti poroje su Sturridge.

Atskiro paminėjimo reikalauja aikštės vidurys. Gerrard šį sezoną atrodo prasčiau, negu anksčiau, nors ir įmušė 5 įvarčius. Liverpool trūksta jėgos aikštės centrui kontroliuoti. Hendo ir Leiva turi gerus sezonus, tačiau nuolat sklinda gandai apie Leivos išvykimą, o Hendo šioje schemoje atsiduria krašte, kas nėra visai įprasta jam praktika. Coutinho priešingai - būdamas atakuojančio trejeto dalimi atrodo geriau negu aikštės viduryje. Liverpool dar tikrai praverstų universalus centro žaidėjas, Allen sezonas nesiklosto.

Visgi, dabartinėje situacijoje 3-4-3 yra geras sprendimas. Po pralaimėjimu MU, prie 4 gynėjų schemos Liverpool grįžo tik kartą - prieš Arsenal, kai Škrtel rungtynių pabaigoje išplėšė lygiąsias. 3-4-3 sąskaitoje - 0 pralaimėjimų. Lovren dabar dienas leidžia ant suolo, tačiau CB pozicijoje žiba universalusis Can. Gerrard ir Coutinho šioje schemoje schemoje taip pat atsigavę. Lallana ir Hendo tikrai nesijaučia baisiai patogiai, bet bent jau Hendo žaidimo kokybė labai nesuprastėjo, o Lallana kartas nuo karto užklysta ir į kairę, tada į centrą stumiamas Hendo. Sterling nėra itin pratęs žaisti kone centro puolėju, galbūt todėl progų realizacija ir yra pagrindinė šio išsidėstymo problema. Tačiau vis tiek Sterling kol kas tikrai bent į antrą simbolinį sezono vienuoliktuką privalėtų būti traukimas.

Kai grįš Sturridge, lauks tik malonūs galvosūkiai. Spėčiau, kad schema nebūtinai bus keičiama. Hendo dažniau žais centre, todėl centro saugai bus dažniau rotuojami. Į dešinę pusę saugų linijoje dažniau bus traukiamas Lallana, o Sterling keliaus į kraštą.

Sunku prognozuoti, kuo baigsis Liverpool sezonas. Bet vienas etapas jau praeitas - dabar jie komanda, į kurią visai įdomu žiūrėti. Jų laukia sunki, bet įdomi antra sezono pusė. O jeigu reiktų lažintis dėl vietos, vis tiek statyčiau už 4 vietą EPL. Labai norisi, kad jie išsikapstytų, o po metų jauni talentai (Moreno, Manquillo, Sterling, Can, Markovič, Ibe, tas pats Coutinho) bus dar šiek tiek labiau patyrę. O jeigu pavyktų sėkmingai pasistiprinti (Pjanič?) kitą sezoną jie vėl galėtų būti geri kaip pernai. Ir aišku, reikia gero GK.

Geltonsnapis Facebook'e

Kauno merų plejada

Natūralu, kad Vilniaus mero rinkimai sulaukia daug dėmesio, apie juos rašiau ne kartą. Savo nuomonės laikausi, kadangi nekandidatuoja Paksas, antrame turi kovos Šimašius ir Zuokas, o jau kas laimės, spėlioti beveik neįmanoma.

Dešinė

Stanislovas Buškevičius balsų iš Kupčinsko atims, tačiau meru netaps tikrai. Jo Jaunoji Lietuva tikėtina, kad vėl bus Taryboje. 

Eligijus Dzežulskis-Duonys kandidatas iš Puteikio bloko. Su 6 aukštaisiais, poliglotas, vadybininkas ir filosofijos dėstytojas. Vien jau dėl to paskutinis nebus, nors abejoju, ar labai rimtai kėsins į ko nors balsus.

Andrius Kupčinskas turbūt rinkimų favoritas. Į antrą turą tikrai turėtų patekti, nes Kaunas tikrai per daug myli TS-LKD, kad būtų kitaip.

Rimantas Mikaitis irgi yra labai rimtas pretendentas į antrą turą. Aišku, kad rinkimų kampanija ne itin solidi ir netgi truputį juokinga, bet vis dėl to, jis yra buvęs meras, o liberalai Kaune tikrai turi stiprią paramą.

Erikas Tamašauskas SEL'o koncerte buvo nušvilptas, tačiau vargu ar savo elektorato ten jam ir reikėjo eiti ieškoti. Gali būti apie viduriuką, bet nemanau, kad turi galimybių būti antrame ture. 

Vytautas Šustauskas savo politinės šlovės nesulauks, bet paskutinis irgi nebus, yra nuobodesnių kandidatų.

Kairė

Vydas Gedvilas gali nustebinti. Nors Kaunas nėra DP miestas, tačiau tai yra kone vienintelė nacionalinio mąsto politinė figūra, kuri šiuose rinkimuose buvo pasiūlyta rinkėjams. Aišku, tai nėra kažkokia charizmos bomba, bet gali pasirodyti gerai. 2011 m. pagal pirmumo balsus DP buvo pirmas, bet nieko įspūdingo.

Gintautas Labanauskas, buvęs LSDP narys. Nors nemanau, kad jo išėjimas sutriuškino Kauno LSDP, tai kažkiek balsų kairėje permaišys, nes 2011 m. rinkėjai jį sąraše pakėlė į 1 vietą.

LSDP metė Orintą  Leiputę, kuri neteko savo pirmosios pozicijos 2011 m, nes ją pasiglemžė būtent Labanauskas. Todėl kova bus principinė. Nors Leiputė Seimo narė, prieš tai dirbo savivaldoje, bet tai nėra įspūdingas pasirinkimas.

Aušra Ručienė šansų turi mažai vien todėl, kad jos vyras šiuo metu yra įklimpęs VRK skandale, o TT kaip tyčia pasirinko poliarizuojančią asmenybę. 2011 m. surinko gana kukliai pirmumo balsų.

Kiti

Žaliųjų Juozapavičiūtė galbūt ką nors sužavės savo jaunyste. Murauskas primins, kad egzistuoja Emigrantų partija. Pūkas išnaudos savo radijo stotis, bet stebuklų irgi nebus. Buvęs DP narys Tepelys turi 5 vaikus, ir atstovauja Respublikonams.

Vertas dėmesio tik Matijošaitis. Prieš 4 metus rinkimuose pasirodė puikiai, surinko daug pirmumo balsų, todėl reiktų vertinti kaip realų kandidatą.

Antras turas

Čia Kaunas, todėl Kupčinskas jame bus.

Realiausiais konkurentais įvardyčiau Matijošaitį, Mikaitį ir Gedvilą. Gedvilas nors prieš 4 metus ir negavo itin daug pirmumo balsų, bet kadangi laukia Labanausko ir Leiputės pjautynės tarp potencialių LSDP rinkėjų, gali būti Nr.2. O per šiuos ketverius metus Gedvilui teko pabūti ir Seimo pirmininku, tai padidino matomumą. Ten jis tikrai gėdos Kaunui nepadarė.

LRLS EP rinkimuose Kaune buvo stiprus. Aišku, kad rimtų konkurentų yra daug, pati Mikaičio (tiksliau turbūt LRLS) kampanija gali peršauti kandidatui kojas, bet bendrame kontekste jis gali pasiekti antrą turą. LiCS nebeegzistuoja, Tamašauskas neįkvepiantis, o Kauno liberalų balsus turi kas nors susirinkti.

Matijošaičio galimybes vertinti sunkiausia. Jis 2011 m. surinko daugiau pirmumo balsų už Gedvilą ir Mikaitį kartu sudėjus, tačiau visuomeninių judėjimų populiarumo apklausos nerodo. Kiek jis vertas šiandien, prognozuoti sunku.

Su kuo bekovotų antrame ture, Kupčinskas favoritas Nr. 1. Net sunkiais TS-LKD laikais 2011, Kupčinskas gavo daugiau nei 13 000 pirmumo balsų. Jo kova su Matijošaičiu ar Gedvilu būtų traktuojama kaip kairės ir dešinės kova, o Kaune laimi dešinė.

Beveik sunkiausiai būtų įveikti Mikaitį, kurį turbūt palaikytų nemažai kairiųjų, nors Kauno logika, gali būti įvairi.

Visgi, manau, kad 2015 m. kovo mėnesį vėl triumfuos Kupčinskas.

Geltonsnapis Facebook'e

Ar įvyks Torres renesansas?

Kažkada, gūdžiais laikais Fernando Torres buvo visų vartininkų siaubas. Dabar - kone visų futbolo sirgalių patyčių objektas. Tačiau sugrįžęs namo rodo bent jau šiokius tokius atsigavimo ženklus - vakar Keylor Navas po jo smūgių net du kartus traukė kamuolį iš vartų. Nors Pepe ir Ramos buvo panašesni į be tikslo po aikštę slampinėjančius vejos priežiūros ekspertus, o ne pasaulinio lygio centro gynėjus, bet vis šis tas.

Vicente Calderon stadione Torres aišku yra legenda. Čia jis pradėjo savo kelią, nes jo senelis buvo Atletico fanas, tai nulėmė klubo pasirinkimą. Ten jis su komanda pakilo į Primerą iš Segundos, kurioje tuo metu ji žaidė, netgi tapo kapitonu, buvo bendraklubiu su Diego Simeone.

Čia jis tapo ir įvarčių mašina bei atsidūrė Liverpool. Atsižvelgiant į vėlesnius laikus, tai tebuvo keistai susiklosčiusių aplinkybių derinys. Liverpool iki tol ir po to retai mėtydavo dideles sumas, tačiau tada naujiems klubo savininkams reikėjo parodyti, kad klubas yra pajėgus kovoti su visais transferų rinkoje. Net ir liūdnesniąją savo karjeros dalį, paskutinį Benitez sezoną ir pusmetį su Roy Hodgson jis mušė įvarčius ir buvo laikomas vienu geriausių pasaulyje, o 2011 žiemą iškeliavo į Chelsea.

Chelsea - košmaras. Net tada, kada jo konkurentai puolimo grandyje buvo pensininkai Anelka ir Drogba, niekam tikęs Kalou ir tada dar labai nestabilus Sturridge, jis niekada per sezoną Premier lygoje neįmušė dviženklio įvarčių skaičiaus. Net tada, kai di Matteo, Benitez ar AVB laikais jo sužaistų rungtynių skaičius viršydavo 30, tai tikrai nebūdavo iš gero gyvenimo. Tik tą sezoną, kai komandai vadovavo di Matteo ir Benitez jis sužaidė gerokai daugiau negu pusę rungtynių nuo jų pradžios. Paskutinis sezonas - 5 įvarčiai, 4 geltonos kortelės ir vos 16 starto sudėčių.

Talento nepragersi ir niekas nesiginčija, kad Torres jį turi. Žymiai daugiau manančių, kad jis nesusitvarko su psichologija. Bent jau du paskutinius sezonus Chelsea saugų linija buvo itin kūrybinga ir progų Torres turėdavo, tačiau jų išnaudojimas būdavo apgailėtinas. Paradoksalu, tačiau AVB laikais jis netgi labiau pasižymėjo puikiais perdavimais. Už jį buvo sumokėta didžiulė pinigų suma, visi labai greitai ėmė skaičiuoti, kiek kainavo klubui jo vienas įvartis. Kaip tyčia, kartu nupirktas David Luiz tą pusę sezoną mušė įvarčius dažnai. Jis atsirado netinkamoje vietoje netinkama laiku - senstančioje komandoje, kurioje jis turėjo būti gelbėtojas. Juo netapo, o paskui atsinaujinusiame klube Torres reikėjo tol, kol jo konkurentai buvo Ba ir Eto. 

Milan savo karjeros atgaivinti nepavyko - 1 įvartis per 10 rungtynių. Atletico pasiūlymas jam buvo mirtinai reikalingas. Tai jo komanda, tie sirgaliai, kurie jį matė dar paauglį, tempiantį savo klubą į priekį. Jie jo nepamiršo. Nors pasaulis nelabai sugebėjo suprasti, kaip „blogiausią pasaulio puolėją“ sutinka apypilnis Vicente Calderon stadionas. Tačiau jie Torres myli ir nereikalaus iš jo stebuklų. Čia paprasčiausia nuoma, nebrangus pirkinys. Nereikia, kad jis būtų lyderis - yra Koke, Arda, Griezmann. Įvarčius muša ir Mandzukic, Griezmann, centro gynėjai (nes standartų išnaudojimas klinikinis, kaip pasakytų anglai). Užtenka to, kad jis atiduoda širdį, kovoja ir yra naudingas. Nesiseks, jokių tragedijų nebus. Pasiseks, bus senas/naujas herojus. Manau, kad tai paskutinis Torres klubas ir puikus jo sprendimas. Dabar jis sugrįžo į namus ir tai padarė su trenksmu. Nemanau, kad tai paskutinis įspūdingas jo pasirodymas.

Geltonsnapis Facebook'e

2014 metų žmogus - Vladimiras Putinas

Metodologija labai paprasta. Kadangi +/- kiekvieną mėnesį pateikdavau savo penketuką, liko tik pasižiūrėti, kas dažniausiai jame figūravo ir aišku, kokiame kontekste.

Iš karto pabrėžiu, kad tai neturi jokio ryšio su asmeninėmis politinėmis simpatijomis.

1. Vladimiras Putinas. Net jeigu per 2014 metus jis būtų „tik“ atsiėmęs Krymą, jau vien to turbūt būtų užtekę pirmai vietai, nes Europoje po Antro pasaulinio karo nieko panašaus dar nebuvo. Tačiau įvykių būtų kur kas daugiau. Mažai abejojančių, kas Janukovyčius galėjo be Putino pritarimo ginklu imti kovoti prieš Maidaną. Dar mažiau abejonių kelia ir separatistų sėkmė Donecke, Luhanske ir Kryme. Beveik viskas, kas per šiuos metus vyko Ukrainoje atitiko Putinui kone idealų scenarijų. Sunkių akimirkų buvo - vasaros pradžioje Ukraina gana sėkmingai bandė vaduoti Rytų Ukrainą, galima kalbėti ir apie tai, kad separatistų veiksmai galėjo būti ir platesnėje teritorijoje, Mariupolis irgi atsilaikė. Minsko susitarimai nors kol kas ne itin vykdomi, bet net ir jie naudingesni prorusiškai pusei. Priimta ir nauja karinė doktrina. Visgi, metų pabaiga turėtų kelti itin stiprų nerimą. Sankcijos veikia ir ES, ir JAV kol kas nesiruošia jų atšaukti. Krenta naftos kaina. Kol kas sunku prognozuoti, koks bus tolimesnis sankcijų likimas, kokia bus ekonominė būklė, bet 2015-ieji Putinui tikrai bus sunkesni. Labai gali būti, kad iš laimėtojo jis taps pralaimėtoju, nors didžiąją 2014 metų dalį tarptautinė padėtis klostėsi pagal rusišką scenarijų.

2. Petro Poroshenko. Iš pradžių jis buvo kitų Maidano lyderių trijulės šešėlyje. Tačiau laikui bėgant Didysis Trejetas tapo Didžiuoju ketvertu, o dabar turbūt susitraukė iki dvejeto - Poroshenkos ir Jaceniuko dueto. Labai greitai po Maidano pergalės tapo aišku, kad kiti galimi rimčiausi jo konkurentai nekovos dėl prezidento posto. Rinkimai laimėti įtikinimai, o netrukus Ukraina perėmė iniciatyvą kovoje dėl Rytų Ukrainos. Buvo pasiekta ramybė beveik trijuose ketvirtadaliuose antiteroristinės operacijos teritorijos. Nors jam teko priimti Minsko susitarimus, tačiau tada jau Ukraina jau buvo įspausta į kampą. Tačiau Poroshenko demonstravo tvirtą charakterį ir darė viską, kad Donbaso kaina Rusijai buvo didelė ir kad ji būtų priversta išlaikyti regioną finansiškai.

3. Arsenij Jaceniuk. Iki prezidento rinkimų buvo be jokios konkurencijos pagrindinis galios centras, pats save įvertino kaip politinę kamikadzę. Buvo turbūt svarbiausias tarp politikų Maidane lyderis, siūlė krizės sprendimo planus. Buvo ir sunkesnių momentų, kartą sensacingai norėjo atsistatydinti, bet Rada prašymą atmetė. Galiausiai jo partija laimėjo parlamento rinkimus, ko jis turbūt mažiausiai tikėjosi vasarį tapęs premjeru. Jam pavyko suburti veiksmingą koaliciją, kuri priėmė daug svarbių sprendimų.

4. Barack Obama. Metai buvo sunkūs - pralaimėti kadencijos vidurio rinkimai, o tai reiškia, kad paskutiniai dveji kadencijos metai bus labai sunkūs, nes Kongrese dominuoja respublikonai. Iš pradžių labai nuvertinta ISIS grėsmė, o dabar tam tikra prasme Nobelio taikos premijos laureatas pradėjo naują karą, kol kas ne tokį akivaizdų ir su mažesniu tiesioginiu įsitraukimu, bet niekas negali būti tikras dėl ateities. Yra ir kuo pasidžiaugti - sankcijos Rusijai veikia gana sėkmingai ir JAV šioje srityje visada lenkė Rusiją. Normalizuoti santykiai su Kuba, tam tikra prasme ir su Sirija, nes ji pritaria kovai su ISIS, gal kiek atsargiau ir kartais prieštaringiau, bet iš esmės JAV pusėje net ir Iranas. Laukia sunkūs 2015-ieji - nerimą kels tiek ISIS, tiek Ukraina, tiek respublikonai.

5. David Cameron. Metų pradžioje labai skambus pareiškimas apie tai, kad imigrantų tikslas yra tik socialinės garantijos ir tokia padėtis nepriimtina. Tačiau visgi esminis įvykis buvo Škotijos referendumas. Aišku, kad Cameron nenorėjo, jog Škotija atsiskirtų, tačiau siekė parodyti, kad Jungtinė Karalystė yra demokratiška ir leis pasirinkti. Situacija dar vasaros pradžioje atrodė tokia rami, kad kampanija už UK buvo neaktyvi ir nesusilaukė politinių lyderių dėmesio. Tada sekė vėlyvas atsibudimas ir pergalė. Cameron žaidė su ugnimi, blefavo, bet laimėjo. Škotija liko UK dalis, o Cameron parodė savo demokratiškumą. O dabar jau ir anglai sieks didesnio autonomiškumo, tad kaip sakė ne vienas komentatorius, po referendumo UK vis tiek bus kitokia, negu buvo anksčiau. Taigi, metai Cameron tikrai geri ir prieš rinkimus pavyko nesusigadinti savo įvaizdžio ir netgi sakyčiau, kad sustiprinti pozicijas.

Geltonsnapis Facebook'e

Europos futbolo klubų TOP 20. Gruodis

Prasidėjo nauji metai, tad laikas apžvelgti, kokia situacija pasibaigus gruodžio kovoms.

EPL klubai beveik visi judėjo nedaug, išimtimi tapo tik Manchester United pakilimas į pirmąjį dešimtuką po tikrai ilgo laiko tarpo. 

Ispanijos klubų skaičius išaugo - puikiai pasidarbavęs Villarreal pasiekė 16 vietą. Į pirmąjį dešimtuką pakilo Valencia. Real ir Barcelona yra pirmame trejetuke. 

Bundeslygos klubai gana stabilūs, tik Bayer prarado netgi 5 pozicijas. Lietuviškasis Hannover pakilo į 45 vietą. 

Serie A turi nuostolių - Napoli nukrito į 24 vietą. Likę klubai savo pozicijas pakeitė nežymiai.

OL pakilo į aukščiausią tarp Prancūzijos klubų 13 vietą, OM ir PSG prarado po atitinkamai 5 ir 3 pozicijas. 

Mėnesio šaunuoliai

Lille

Vienas iš retų atvejų, kai labiausiai savo poziciją pagerinusi komanda nenuveikė nieko įspūdingo, užteko nedidelio taškų skaičiaus, kad išsivaduotų iš būrelio klubų, turėjusių panašų taškų skaičių apačios ir šautų į priekį. Sutriuškinta Toulouse, atimti taškai iš PSG namie, tačiau tik taškas iškovotas prieš Lens ir patirtas pralaimėjimas rungtynėse su OM. +1 Ligue1 ir +17 vietų reitinge. 

Mėnesio nevykėliai

Caen

Išsišokėliai nusodinti. Dėl savo gana solidaus kaip kaip vienų iš Ligue1 autsaiderių įvarčių santykio Caen laikėsi jo pajėgumo neatspindinčioje 54 vietoje. Gruodis viską sustatė į vietas. 12 praleistų įvarčių per 4 rungtynes, triuškinantys pralaimėjimai Guingamp ir OL, vienintelis taškas iškovotas prieš Bastia. -3 vietos ir visiškas dugnas Ligue1 bei -34 vietos reitinge.

Reitingas (pirmuose skliaustuose vieta lapkričio reitinge, antruose vieta paskutiniame 2013 m reitinge):

1. (1) (5) Real Madrid 129,2 tšk.
2. (2) (1) Bayern 115,6 tšk.
3. (4) (2) FC Barcelona 108 tšk.
4. (3) (11) Chelsea 104 tšk.
5. (6) (4) Man. City 95 tšk.
6. (5) (6) Juventus 81,5 tšk.
7. (8) (3) Atletico 74,2 tšk.
8. (15) (20) Man. United 70 tšk.
9. (7) (26) Southampton 70 tšk.
10. (13) (63) Valencia 70 tšk.
11. (11) (23) Wolfsburg 69,2 tšk.
12. (10) (8) AS Roma 66,5 tšk.
13. (17) (39) OL 65 tšk.
14. (9) (10) PSG 65 tšk.
15. (12) (30) OM 64 tšk.
16. (29) (24) Villarreal 62,3 tšk.
17. (18) (7) Arsenal 61 tšk.
18. (16) (38) Sevilla 57 tšk.
19. (14) (13) Bayer 52,5 tšk.
20. (20) (67) Sampdoria 52,2 tšk.
...
47. (64) (19) Lille 23 tšk.
...
55. (60) (73) Hannover 19,5 tšk.
...
88. (54) (N) Caen 1 tšk. 

Geltonsnapis Facebook'e 

Ministrų reitingas. Sausis

Prabėgo mėnuo nuo ankstesnio įrašo, laikas patikrinti, kuo gyvena ministrai.

1. (4) Juozas Olekas.

 Perdavė Ukrainai jos prašytų ginkluotės elementų. Įrodinėjo, kad nėra neatitikimų tarp KAM ir Prezidentūros duomenų apie gynybos finansavimą, žada didesnį dalinių užpildymą. Susitiko su nevyriausybinėmis organizacijomis. Teigė, kad ekstremaliomis situacijomis gyventojams reikia likti ramiems ir vadovautis specialistų nurodymais. Teigė, kad bus sugauti visi šnipai.

2. (2) Saulius Skvernelis. Su Šalaševičiūtė kreipėsi į Prokuratūrą dėl galimo sabotažo kuriant Bendrosios pagalbos centrą. Teigė, kad Lietuvai reikia jaunimo idėjų ir potencialo. Teigė, kad policija reagavo į susprogdintos panevėžietės kreipimąsi. Akcentavo savivaldos svarbą. Žada dirbti, žiniasklaida davė idealisto reformatoriaus vardą.

3. (1) Juozas Bernatonis. Teigė, kad eurui pasirengta tinkamai. Sumažino notarų įkainius. Susitiko su PLJS atstovais. Žada sukurti piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą. Teigia, kad visuomenė nepasiruošusi bausmių švelninimui.

4. (8) Rimantas Sinkevičius. Svarstys techninės apžiūros branginimo galimybes. Dalyvavo logistikos ir transporto forume. Supaprastino naudotų transporto priemonių registravimo tvarką. Gina dėl geležinkelio bėgių į Latviją išmontavimo kaltinamus Lietuvos geležinkelius. Atidarė sankryžą Jonavoje.

5. (3) Rokas Masiulis. Teigė, kad Independence saugus. Nominuotas metų žmogumi. Rūpinsis Vilniaus ir Kauno energetikos projektais. Jungtis su Lenkija ir Švedija žada iki šių metų pabaigos. Veido buvo pristatytas kaip Independece atplukdytojas.

6. (13) Dainius Pavalkis. Pasveikino Zinkevičių. Bendradarbiaus su Maisto banku. Sveikino visus su Kalėdomis. Teigė, kad Lietuvai užteks vidutinybių. Dalyvaudavo posėdžiuose.

7. (12) Šarūnas Birutis. Pagerbė Donelaičio metų programą rengusius mokslininkus, džiaugėsi projekto sėkme. Teigė, kad šventės žmonėms ne visada džiaugsmingos. Reklamavo Maltos ordiną. Teigė, kad informacinis spaudimas stiprės.

8. (7) Linas Linkevičius. Teigia, kad paliaubos Ukrainoje neveikia. Nemato priežasčių švelninti sankcijas. Teigė, kad teroro aktai neturi sienų. Išrinktas žmogaus teisių šaukliu. Teigė, kad Vakarų politikai padeda Putinui išsaugoti veidą. Ne itin pagarbiai atsiliepė apie Petrą Vaitiekūną.

9. (9) Evaldas Gustas. Kazlauskienę paskyrė vadovauti Turizmo departamentui, teigė, kad jis neužsiima prevencija. Pasveikino visus su šventėmis. Sulaukė kritikos iš Kęstučio Masiulio dėl kainų.

10. (11) Rimantas Šadžius. Teigė, kad pinigai nėra valstybingumo simbolis, tik priemonė gerovei pasiekti. Teigė, kad gyventojai iškeitė milijardą. Jakeliūno kritikuotas dėl neveiklumo. Teigė, kad dar neįprato prie kainų eurais. Pažadėjo neįvesti mokslininkų siūlomų mokesčių.

11. (10) Virginija Baltraitienė. Teigia, kad pieno kainos nesąžiningos. Žada permainas ekologiškos produkcijos sertifikavimą. Reikalavo stabdyti viešąjį konkursą dėl miltų pirkimo, bet paaiškėjo, kad kainą sukėlė ŽŪM nustatytos sąlygos.

12. (6) Kęstutis Trečiokas. Gyrė Ukmergę. Teigė, kad aprodyta valia kovoje su klimato kaita. Žada užkirsti kelią chaotiškai teritorijų plėtrai. Džiaugiasi tuo, kaip savivaldybės taupo energiją. Leis sužvejoti daugiau stintų ir mažiau lydekų. Dalyvavo ES ministrams tariantis dėl taršos mažinimo. Vyko į prabangią kelionę Peru tobulintis kovoje su klimato kaita.

13. (14) Rimantė Šalaševičiūtė. Su Skverneliu kreipėsi į Prokuratūrą dėl sabotažo kuriant BPC. Aplankė ligonius ir medikus vaikų ligoninėje. Pasisako už geresnes sąlygas privačiai medicinai. Lankėsi Anykščiuose. Rūpinosi, kad Klaipėdos regiono gyventojų sveikatos priežiūra būtų kokybiška. Plečia bendradarbiavimą su Ukraina. Įtartinai palanki Kauno klinikoms, pacientų organizacijos dėl to nepatenkintos.

14. (5) Algimanta Pabedinskienė. Paaiškėjo, kad SADM konkursus dažnai laimėdavo su DP siejami asmenys. Pasisako už Sodros įmokų lubas. Žada nekurti ir nedidinti mokesčių. Savarankiškai dirbančius jaunuolius, neįgaliuosius ir pensininkus norėtų atleisti nuo privalomų Sodros įmokų. Sulaukė kritikos dėl stumiamos Stambulo konvencijos, kurioje kalbama apie socialinę lytį.

Geltonsnapis Facebook'e

Ispanijos grandai: Atletico šešėlyje

2014 metų Ispanijos čempionai buvo Madrido Atletico. Jų pasiekimas buvo neįtikėtinas, mažai kas tikėjosi, kad įmanoma įsiterpti į tradicinį Barcelonos ir Real santykių aiškinimąsi. Visi pamiršo, kad XXI amžiaus pradžioje savotiškajam didžiajam ketvertui buvo galima priskirti Valencia ir Deportivo, taip pat ir tai, kad labai arti triumfo yra buvusi Sevilla.

Kad Atletico yra puiki komanda, žinojo visi. Simeone (foto) sukūrė labai kietą komandą, kuri tiksliai ginasi, nevengia žaisti šiurkščiau, kantriai kuria ir įspūdingai išnaudoja standartines situacijas. Tačiau daug kam atrodė, kad bronza yra lubos. 2013/2014 m. sezonas parodė, kad Atletico yra stipriausia komanda šalyje, tačiau kažkodėl po vasaros ji eilinį kartą buvo nurašoma.

Priežastys gana banalios - į Madridą atvyko James ir Kroos, į Barceloną - Suarez. Atletico neteko Courtois, Felipe Luis ir Diego Costos. Nors daug kas gyrė klubo veiklą per vasaros transferų langą, tačiau vis tiek atrodė, kad tai yra netektys, kurių kompensuoti neįmanoma.

Ir Primeroje į priekį atitrūko Real ir Barcelona.

Real daug kam (ypač aišku, jo gerbėjams) be konkurencijos atrodė komanda nr. 1 pasaulyje. Su įspūdinga startine sudėtimi, neįtikėtinu potencialu puolimą - tiek nuo kūrėjų, tiek nuo užbaigėjų įvairovės raibsta akys. Barceloną pritemdė transferų draudimas ir LE21 ne visada sėkmingi eksperimentai. O Atletico yra Atletico - prieš kiek daugiau nei dešimtmetį jie buvo Segundos komanda.

Tačiau Real fanai pamiršo kelis dalykus. Pasiskaičius komentarus, tiek užsienio, tiek Lietuvos portaluose, paprastai susidarydavo įspūdis, kad 2013/2014 Primeros sezonas net neegzistavo. Nors Real iškovojo gėdingus bronzos medalius po dviejų didžiausių savo varžovų, daug kas Real sezoną vertino kaip tiesiog tobulą, neįtikėtinai gerą, kalbėjo apie tai, kad Ronaldo tiesiog neturi konkurentų Auksinio kamuolio rinkimuose (nors Pasaulio čempionate buvo apgailėtinas). Kitas dalykas - gerokai labiau už tai, kaip ta pergalė buvo pasiekta, fanams įsiminė pats rezultatas. O ne tai, kad Atletico iki triumfo buvo likę pusė minutės ir didžiąją rungtynių dalį Real buvo visiškai  sutramdytas.

Naujas sezonas Real parodė, kad viskas nėra taip gerai, kaip atrodo. Sezono pradžia buvo įspūdinga, tačiau reiktų atkreipti dėmesį, kad Čempionų lygos grupė buvo viena silpniausių, o Primeros startas, kai pirmuose turuose teko susitikti su Sociedad ar Atletico gana sudėtinga. Kiek lengvesnis tvarkaraštis antroje rato dalyje sukūrė iliuzijas apie tai, kad Real yra nesustabdomas. Tačiau tik tekus sužaisti kelias iš eilės retas šio sezono rungtynes su tikrai rimtais varžovais ir klubas iškovojo 0 taškų prieš Valencia ir jau antrą kartą šį sezoną pralaimėjo Atletico.

Jau sezono pradžioje buvo galima pastebėti tai, kad saugų linijos gynybinis potencialas yra kuklokas, todėl vienintelė reali taktika buvo smaugti varžovus 90 minučių prispaudus prie jų vartų. Susidūrus su komandomis, kurių griaunamasis potencialas saugų linijoje rimtesnis, tai labai rizikinga taktika. Tą ir parodė Valencia bei Atletico. Kartu tai ir rimtas signalas Ancelotti, kad su itin ribota rotacija ilgai tokiu tempu Real žaisti negalės.

O Atletico šiuo metu žengia trečioje Primeros vietoje, tačiau kvėpuoja Barcelonai ir Real į nugaras. Manau, kad panaši situacija išliks visą sezoną ir visi reikalai spręsis paskutiniuose turuose.

Atletico vadovybė ne tik kad protingai užkamšė skyles, tačiau realiai komandą netgi nesusilpnėjo. Moya nėra toks PR'intas kaip Courtois, bet savo darbą atlieka puikiai. Siqueira privertė primiršti Felipe Luis. Gimenez sėkmingai įrodinėja, kad Mirandą galima siųsti gal net į tą patį Chelsea, kol už jį dar siūloma 30 mln EUR. Mario Mandzukic ir Raul Garcia nėra supersnaiperiai, bet darbštūs ir kovingi darbininkai. Griezmann įsibėgėjo lėtai, bet jau dabar yra rezultatyviausias žaidėjas.

Šį savaitgalį Atletico iššūkį bandys atlaikyti Barcelona. Laukia sunkus mūšis ir nenustebkite, jeigu po jo Atletico pakils į antrą vietą.

Geltonsnapis Facebook'e

2015 metų politinės intrigos

2014-ieji buvo nestokojantys įdomių įvykių. Deja, tačiau karinis dėmuo buvo svarbesnis už politinį. 2015-ieji gali būti ir panašūs, tačiau šiame įraše apie laukiančias politines, o ne karines intrigas.

1. Kas bus Didžiosios Britanijos premjeras? Rinkimai vyks jau gegužės mėnesį. Laukia intriguojnati kova tarp dabartinio lyderio Davido Camerono ir leiboristo Ed Milliband. David Cameronui šie metai buvo sėkmingi. Nors vos neprisižaidė su Škotijos referendumu, tačiau rizika pasiteisino, o į istoriją dabar jau įeis kaip žmogus, kuris leido škotams pasirinkti. Pagal apklausas leiboristai nuolat priekyje su nedidelėmis išimtimis nuo pat 2010 metų pabaigos, tačiau mažoritarinė sistema gerokai apsunkina prognozes. Reikšmingą balsų skaičių turėtų gauti ir UK Nepriklausomybės partija (UKIP), Liberaldemokratai 2010 metų šlovės pasiekti šansų beveik neturi. Daug ką lems būtent tai, kiek balsų iš Konservatorių atims UKIP. Kaip nuspręs Britanija, spręsti sunku.

2. Kas valdys Lenkiją? Lenkijos parlamento ir prezidento rinkimai turėtų atsakyti į svarbų klausimą, kokia trajektorija judės Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Visgi, pokyčių turbūt bus išvengta. Donald Tuską Lenkijos premjero poste pakeitusi Ewa Kopacz nors ir primena lietuviams Graužinienę, tačiau sugrąžino Piliečių platformai pirmąją vietą apklausose. Nors partijoje vyksta įvairių užkulisinių žaidimų, tačiau tai neturėtų sutrukdyti likti valdžioje. Lemiamu faktoriumi bus mažųjų koalicijos partnerių, pasiekusių pritrenkiančių rezultatų savivaldos rinkimuose pasirodymas. Kiekvienas jų balsas aukso vertės, nes lenkiška rinkimų sistema palankesnė didesnėms jėgoms. Visgi, kalbama tik apie tai, kokio dydžio koaliciją Piliečių platforma suformuos. Teisei ir Teisingumui kone vienintelis įmanomas valdžios įgijimo būdas būtų absoliučios daugumos laimėjimas arba galbūt galimybė bendradarbiauti su Naujosios dešinės kongresu, kuris balansuoja ant patekimo į parlamentą ribos. Reikalui esant, galbūt prie Piliečių platfomos jungtųsi ir socialdemokratai, kurie irgi negali jaustis ramūs dėl patekimo į parlamentą. Prezidentu turėtų tapti Piliečių platformos kandidatas, nes Teisės ir teisingumo kandidatas Duda nėra įkvepiantis. Taigi, proveržio tarpusavio santykiuose tikėtis naivoka.

3. Kas taps Ispanijos ministru pirmininku? Ispanijos rinkimai visada būdavo intriguojantys, tačiau ekonominė krizė sumenkino šalies, kaip vienos iš ES galingųjų statusą. Rajoy nėra tokia politikos žvaigždė, koks buvo jo pirmtakas Zapatero. Pagal apklausas atlikti modeliai rodo, kad dešinieji turėtų gauti daugiausiai vietų, tačiau daugumai to neužteks. Kol kas įspūdingai populiari yra naujoji Podemos partija, lyginama su Italijos 5 žvaigždutėmis. Ji taip pat išaugo iš piliečių protestų prieš abi didžiąsias partijas. Jeigu pavyktų peržengti ambicijas ir susitarti su tradicine kaire, tada Ispanija gali turėti veiksmingą valdžią. Tačiau labai realus scenarijus yra ir didžioji koalicija tarp tradicinės dešinės ir kairės, arba trys jokių sąlyčio taškų nerandantys galios blokai, o tada jau reiktų pirmalaikių rinkimų. Kita vertus, iki rinkimų dar beveik metai ir padėtis gali keistis.

4. Kuri partija turės daugiausiai merų? Pretendentų yra daug, bet realiausia, kad tai bus  LSDP, nes jie stipriausi regionuose. TS-LKD bent jau kol kas nepanašu, kad nauja tvarka naudinga - šurmulio matosi daugiau, negu idėjų. TT ir DP vis dar kenčia nuo teisinio persekiojimo, o LRLS neturi po Guogą kiekvienoje savivaldybėje. Gana nemenką dalį gali sudaryti ir nepartiniai merai. Aišku viena - po rinkimų laukia seniai regėtas chaosas ir galybė savivaldybių, kuriose darbas visiškai paralyžiuotas dėl mero ir koalicijos skirtingumo. Neabejoju, kad 2019 m. rinkimų tvarka jau bus kitokia.

5. Kas taps Vilniaus meru? Savo prognozių neišsižadu - Šimašius arba Zuokas. Paluckas ir Pinskus menkai žinomi kaip asmenybės, Majauskas kampaniją pradėjo gerais trimis mėnesiais per vėlai, Gražulis turbūt per daug nesofistikuotas bandymas visgi elitinio miesto užkariavimui. O lenkų tiesiog truputį per mažai ir jie truputį kitokie, negu rajone, todėl balsai turėtų pasklisti įvairesnėms partijoms. Intrigos galėjo įnešti Paksas, bet jis ne Fernando Torres, kad sumanytų grįžti prie ištakų. Todėl viskas turėtų spręstis kovoje tarp patyrusių, energingų ir ne per vėlai į kovą stojusių Zuoko ir Šimašiaus.

Geltonsnapis Facebook'e

Gruodžio mėnesio žmogus - Barack Obama

Paskutinis metų mėnesis buvo tikrai įdomus. Tradiciškai - 5 svarbiausieji.

1. Barack Obama.

Gynybos sekretoriumi pasirinko Ashton Carterį, su kuriuo turėtų būti lengviau dirbti, nes jo pirmtako ir prezidento požiūriai į ISIS skyrėsi. O kitas labai reikšmingas įvykis, bent jau JAV viduje - santykių su Kuba atnaujinimas. Tai leis sumažinti įtampą savo pašonėje, be to, JAV gausu kubiečių, tačiau jie šį sprendimą vertina įvairiai.

2. Vladimiras Putinas. Paskelbta nauja karinė doktrina ir desperatiškai bandoma atsitraukti nors centimetru nuo bedugnės krašto. Dabar žodynas gerokai griežtesnis, o NATO dar aiškiau yra didelis didelis blogis, kuris grėsmingai artėja prie Rusijos sienos.

3. Jeb Bush. Paskelbė, kad sieks prezidento posto 2016 m ir tai iškarto jį pavertė respublikonų stovyklos lyderiu. Kol kas artimiausias varžovas yra Chris Christie, tačiau kova dar net neįsibėgėjusi, nors Bush galimybės pratęsti šeimos tradicijas ir tapti bent jau kandidatu, vertinamos rimtai.

4. Aleksandr Lukashenko. Baltarusijai sankcijos didžiajam kaimynui taip pat kainuoja brangiai. DĖl to įvyko ir didžiulis kadrų keitimas Vyriausybėje. Aišku, kad Lukashenko norėtų be didesnės įtampos ir su kuo mažiau klastojimų pasiekti užtikrintą pergalę. O tada reikia, kad kalta būtų aplinka, todėl ji ir pakeista.

5. Raul Castro. Įeis į Kubos istoriją. Aišku, reikėjo ir JAV nusiteikimo keisti dabartinę situaciją, ir popiežiaus tarpininkavimo, bet nors ir pats Kubos lyderis nėra pagrindinis šios istorijos herojus pasauliui, bet savo šaliai tikrai taip.

Geltonsnapis Facebook'e