Iš karto pabrėžiu, kad tai neturi jokio ryšio su asmeninėmis politinėmis simpatijomis.
1. Vladimiras Putinas. Net jeigu per 2014 metus jis būtų „tik“ atsiėmęs Krymą, jau vien to turbūt būtų užtekę pirmai vietai, nes Europoje po Antro pasaulinio karo nieko panašaus dar nebuvo. Tačiau įvykių būtų kur kas daugiau. Mažai abejojančių, kas Janukovyčius galėjo be Putino pritarimo ginklu imti kovoti prieš Maidaną. Dar mažiau abejonių kelia ir separatistų sėkmė Donecke, Luhanske ir Kryme. Beveik viskas, kas per šiuos metus vyko Ukrainoje atitiko Putinui kone idealų scenarijų. Sunkių akimirkų buvo - vasaros pradžioje Ukraina gana sėkmingai bandė vaduoti Rytų Ukrainą, galima kalbėti ir apie tai, kad separatistų veiksmai galėjo būti ir platesnėje teritorijoje, Mariupolis irgi atsilaikė. Minsko susitarimai nors kol kas ne itin vykdomi, bet net ir jie naudingesni prorusiškai pusei. Priimta ir nauja karinė doktrina. Visgi, metų pabaiga turėtų kelti itin stiprų nerimą. Sankcijos veikia ir ES, ir JAV kol kas nesiruošia jų atšaukti. Krenta naftos kaina. Kol kas sunku prognozuoti, koks bus tolimesnis sankcijų likimas, kokia bus ekonominė būklė, bet 2015-ieji Putinui tikrai bus sunkesni. Labai gali būti, kad iš laimėtojo jis taps pralaimėtoju, nors didžiąją 2014 metų dalį tarptautinė padėtis klostėsi pagal rusišką scenarijų.
2. Petro Poroshenko. Iš pradžių jis buvo kitų Maidano lyderių trijulės šešėlyje. Tačiau laikui bėgant Didysis Trejetas tapo Didžiuoju ketvertu, o dabar turbūt susitraukė iki dvejeto - Poroshenkos ir Jaceniuko dueto. Labai greitai po Maidano pergalės tapo aišku, kad kiti galimi rimčiausi jo konkurentai nekovos dėl prezidento posto. Rinkimai laimėti įtikinimai, o netrukus Ukraina perėmė iniciatyvą kovoje dėl Rytų Ukrainos. Buvo pasiekta ramybė beveik trijuose ketvirtadaliuose antiteroristinės operacijos teritorijos. Nors jam teko priimti Minsko susitarimus, tačiau tada jau Ukraina jau buvo įspausta į kampą. Tačiau Poroshenko demonstravo tvirtą charakterį ir darė viską, kad Donbaso kaina Rusijai buvo didelė ir kad ji būtų priversta išlaikyti regioną finansiškai.
3. Arsenij Jaceniuk. Iki prezidento rinkimų buvo be jokios konkurencijos pagrindinis galios centras, pats save įvertino kaip politinę kamikadzę. Buvo turbūt svarbiausias tarp politikų Maidane lyderis, siūlė krizės sprendimo planus. Buvo ir sunkesnių momentų, kartą sensacingai norėjo atsistatydinti, bet Rada prašymą atmetė. Galiausiai jo partija laimėjo parlamento rinkimus, ko jis turbūt mažiausiai tikėjosi vasarį tapęs premjeru. Jam pavyko suburti veiksmingą koaliciją, kuri priėmė daug svarbių sprendimų.
4. Barack Obama. Metai buvo sunkūs - pralaimėti kadencijos vidurio rinkimai, o tai reiškia, kad paskutiniai dveji kadencijos metai bus labai sunkūs, nes Kongrese dominuoja respublikonai. Iš pradžių labai nuvertinta ISIS grėsmė, o dabar tam tikra prasme Nobelio taikos premijos laureatas pradėjo naują karą, kol kas ne tokį akivaizdų ir su mažesniu tiesioginiu įsitraukimu, bet niekas negali būti tikras dėl ateities. Yra ir kuo pasidžiaugti - sankcijos Rusijai veikia gana sėkmingai ir JAV šioje srityje visada lenkė Rusiją. Normalizuoti santykiai su Kuba, tam tikra prasme ir su Sirija, nes ji pritaria kovai su ISIS, gal kiek atsargiau ir kartais prieštaringiau, bet iš esmės JAV pusėje net ir Iranas. Laukia sunkūs 2015-ieji - nerimą kels tiek ISIS, tiek Ukraina, tiek respublikonai.
5. David Cameron. Metų pradžioje labai skambus pareiškimas apie tai, kad imigrantų tikslas yra tik socialinės garantijos ir tokia padėtis nepriimtina. Tačiau visgi esminis įvykis buvo Škotijos referendumas. Aišku, kad Cameron nenorėjo, jog Škotija atsiskirtų, tačiau siekė parodyti, kad Jungtinė Karalystė yra demokratiška ir leis pasirinkti. Situacija dar vasaros pradžioje atrodė tokia rami, kad kampanija už UK buvo neaktyvi ir nesusilaukė politinių lyderių dėmesio. Tada sekė vėlyvas atsibudimas ir pergalė. Cameron žaidė su ugnimi, blefavo, bet laimėjo. Škotija liko UK dalis, o Cameron parodė savo demokratiškumą. O dabar jau ir anglai sieks didesnio autonomiškumo, tad kaip sakė ne vienas komentatorius, po referendumo UK vis tiek bus kitokia, negu buvo anksčiau. Taigi, metai Cameron tikrai geri ir prieš rinkimus pavyko nesusigadinti savo įvaizdžio ir netgi sakyčiau, kad sustiprinti pozicijas.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą