Vicente Calderon stadione Torres aišku yra legenda. Čia jis pradėjo savo kelią, nes jo senelis buvo Atletico fanas, tai nulėmė klubo pasirinkimą. Ten jis su komanda pakilo į Primerą iš Segundos, kurioje tuo metu ji žaidė, netgi tapo kapitonu, buvo bendraklubiu su Diego Simeone.
Čia jis tapo ir įvarčių mašina bei atsidūrė Liverpool. Atsižvelgiant į vėlesnius laikus, tai tebuvo keistai susiklosčiusių aplinkybių derinys. Liverpool iki tol ir po to retai mėtydavo dideles sumas, tačiau tada naujiems klubo savininkams reikėjo parodyti, kad klubas yra pajėgus kovoti su visais transferų rinkoje. Net ir liūdnesniąją savo karjeros dalį, paskutinį Benitez sezoną ir pusmetį su Roy Hodgson jis mušė įvarčius ir buvo laikomas vienu geriausių pasaulyje, o 2011 žiemą iškeliavo į Chelsea.
Chelsea - košmaras. Net tada, kada jo konkurentai puolimo grandyje buvo pensininkai Anelka ir Drogba, niekam tikęs Kalou ir tada dar labai nestabilus Sturridge, jis niekada per sezoną Premier lygoje neįmušė dviženklio įvarčių skaičiaus. Net tada, kai di Matteo, Benitez ar AVB laikais jo sužaistų rungtynių skaičius viršydavo 30, tai tikrai nebūdavo iš gero gyvenimo. Tik tą sezoną, kai komandai vadovavo di Matteo ir Benitez jis sužaidė gerokai daugiau negu pusę rungtynių nuo jų pradžios. Paskutinis sezonas - 5 įvarčiai, 4 geltonos kortelės ir vos 16 starto sudėčių.
Talento nepragersi ir niekas nesiginčija, kad Torres jį turi. Žymiai daugiau manančių, kad jis nesusitvarko su psichologija. Bent jau du paskutinius sezonus Chelsea saugų linija buvo itin kūrybinga ir progų Torres turėdavo, tačiau jų išnaudojimas būdavo apgailėtinas. Paradoksalu, tačiau AVB laikais jis netgi labiau pasižymėjo puikiais perdavimais. Už jį buvo sumokėta didžiulė pinigų suma, visi labai greitai ėmė skaičiuoti, kiek kainavo klubui jo vienas įvartis. Kaip tyčia, kartu nupirktas David Luiz tą pusę sezoną mušė įvarčius dažnai. Jis atsirado netinkamoje vietoje netinkama laiku - senstančioje komandoje, kurioje jis turėjo būti gelbėtojas. Juo netapo, o paskui atsinaujinusiame klube Torres reikėjo tol, kol jo konkurentai buvo Ba ir Eto.
Milan savo karjeros atgaivinti nepavyko - 1 įvartis per 10 rungtynių. Atletico pasiūlymas jam buvo mirtinai reikalingas. Tai jo komanda, tie sirgaliai, kurie jį matė dar paauglį, tempiantį savo klubą į priekį. Jie jo nepamiršo. Nors pasaulis nelabai sugebėjo suprasti, kaip „blogiausią pasaulio puolėją“ sutinka apypilnis Vicente Calderon stadionas. Tačiau jie Torres myli ir nereikalaus iš jo stebuklų. Čia paprasčiausia nuoma, nebrangus pirkinys. Nereikia, kad jis būtų lyderis - yra Koke, Arda, Griezmann. Įvarčius muša ir Mandzukic, Griezmann, centro gynėjai (nes standartų išnaudojimas klinikinis, kaip pasakytų anglai). Užtenka to, kad jis atiduoda širdį, kovoja ir yra naudingas. Nesiseks, jokių tragedijų nebus. Pasiseks, bus senas/naujas herojus. Manau, kad tai paskutinis Torres klubas ir puikus jo sprendimas. Dabar jis sugrįžo į namus ir tai padarė su trenksmu. Nemanau, kad tai paskutinis įspūdingas jo pasirodymas.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą