Iš tikrųjų, nuo Lietuvos priklauso pakankamai mažai. Rusija yra tarsi Mario Balotelli - didelė, nuostabi ir ABSOLIUČIAI neprognozuojama (kas nežinote, Balotelli yra 22 metų futbolininkas, išgarsėjęs tuo, kad vonioje leido fejerverkus, susimušė su treneriu Mancini ir dar galybe puikių dalykų). Mes niekada negalėsime pagerinti santykių su Rusija, jeigu Rusija to nenorės. Analizuojant kone bet kurios šalies santykius su Putino eros Rusija, krenta į akis tai, kad logikos nėra visai arba jos labai mažai. Ta pati Baltarsusija - tai amžina draugė, tai galima detalė atkuriant buvusios SSRS didybę, tai pašlemėkė, kuri tik išnaudojo Rusiją savo tikslams. Stabilūs ir padorūs santykiai tik su Kuba, Venesuela ir Nikaragva, dar aišku, visai pakenčiamai stabilūs su kone visais šių laikų diktatoriais. Su kitomis valstybėmis viskas svyruoja nuo milžiniškos ir amžinos meilės, iki neapykantos ar šaltumo. Arba kas galėjo pagalvoti, kad Gerard Depardieu taip greitai taps rusu? Taip ir mes, net jeigu a la darysim nuolaidas ir norėsime pataisyti santykius, visiškai tikėtina, kad niekas į tai nekreips dėmesio. Nesvarbu, kad mūsų Prezidentė kone Rusijos lyderių bendramokslė, situacijai gerinti praverstų nebent asmeniniai Paleckiuko ryšiai. Bet ar tikrai norime tokia sąskaitą gerinti santykius?
Kitas aspektas, ekonominiai santykiai. Minėtoje laidoje Kirkilas piktinosi, kad Rusija mažai investuoja į Lietuvą ir mes turėtume bandyti aktyviau gerinti santykius, nes jie mums patiems neštų pinigus. Manau, kad garsiausias investuotojų trio yra šis - Viktoras, Buratinas ir Antonovas. Viktoras, vokelių mėgėjas, kurio ledų šventėse skamba prastas rusiškas popsas. Buratinas - „Žalgirio“ sirgalių nekenčiamas genialus poetas, politikas ir šokėjas. Antonovas, tikėtina, kad apvogė nemažą dalį Lietuvos. Norite panašaus lygio investuotojų? Aš ne, geriau ne tokie turtingi, bet vakarietiškos kultūros žmonės.
Galiausiai, norime mes to ar nenorime, bet į mus kai kas jau žiūri, kaip į stiprią valstybę. Gruzija, Moldova, Baltarusijos opozicija, anksčiau ir Ukraina į mus žiūrėjo ar tebežiūri kaip į pavyzdį, kokiais būdais galima nusikratyti Rusijos įtakos ir tapti visaverčiais vakariečiais. Dar Valdo Adamkaus laikais, mes buvome šių valstybių bičiuliai. Dabar ryšiai atšalo, tačiau į mus vis dar žiūrima su viltimi. Gali būti, kad su laiku užsimegs ir rimtesni ryšiai su Rusijos opozicija. Asmenybių ten yra, man labiausiai imponuoja garsusis Garis Kasparovas ir bloggeris Alexey Navalny. Jeigu mes keliaklupsčiausime Kremliaus priimamuosiuose, galima prarasti istorinę progą nors minimaliai prisidėti prie Rusijos demokratizacijos. Nors tai atrodo lyg ir nelabai realu, vis dažniau prognozuojama, kad Putinas kris. Jeigu būsime Opozicijos draugai tada, kai jie taps Pozicija, galima iš to visai nemažai išlošti. Kita vertus, žinant Rusijos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad naujo caro tikrai nebus ir po Volodios.
Bet yra ir kitas aspektas. Nemažai Lietuvos politikų ir šiaip eilinių žmogelių vadovaujasi tokia filosofija „Lietuvai yra gerai VISKAS, kas yra blogai Rusijai“. Tokia nuostata dažnai būdinga dešiniesiems, tačiau aš, nors ir dešinysis, kategoriškai su tuo nesutinku. Visada pirmiausiai reikia galvoti apie tai, kas yra gerai mums, o ne blogai kitiems. Vadovaujantis tokiu mąstymu, reiktų turbūt Lietuvai ir atominį ginklą gamintis, nes Rusija dėl to tikrai būtų nelaiminga. Lygiai taip pat ir dėl tos nelaimingos mūsų elektrinės. Nemažai diskusijų dalyvių, tarp jų ir aš, energetiką išmanau taip pat įspūdingai, kaip Higgso bozoną. Bet tada iš kišenės galima ištraukti įdomių argumentų pavyzdžiui „Rusija ir taip dvi stato, kad mes nestatytume savo, todėl mums BŪTINAI reikia statyti“. Aišku, skamba įspūdingai, tačiau vėlgi, neatsako į klausimą, ar pirmiausiai turime daryti tai, kas naudinga MUMS, ar tai, kas nenaudinga jiems.
Apskritai, reikia geriau įsisąmoninti savo padėtį. Taip, mūsų 3 milijonai, mes laimėjome Žalgirio mūšį, bet tai dar nereiškia, kad mes esame Rusijos lygiaverčiai priešai ir galime kaip lygūs su lygiais su jais kovoti ne tik krepšinyje, bet ir energetikoje, hokėjuje, moterų tenise ir povandeninėse šaškėse. Net ir mūsų tradiciniai vyresnieji broliai lenkai, kurie yra klasikiniai vyresnieji broliai, visada nugvelbiantys patikusią merginą ar reikalaujantys, kad dingtume iš jų vakarėlio, šiuo metu yra kito kalibro žaidėjai pasaulinėje politikoje. Taip, mes be problemų surinktume pusmilijonį savanorių, jeigu Lenkija mus pultų ir visą milijonų, jeigu pultume mes juos. Bet tai labai nepadėtų. Su Rusija dar sunkiau. Todėl reikia gyventi savo gyvenimą, stengtis be reikalo nekonfliktuoti ir nevaidinti, kad mūsų Opel Astra pranoksta jų Mustang, bet dėl visa ko nusipirkti labai piktą šunį ir įsirengti gerą signalizaciją. Ir kai kaimyno žmona galutinai įveiks savo smurtautoją vyrą-carą Volodią, tada galėsime kartu kepti šašlykus ir pasivažinėti jų Mustangu :)
P.S. O jeigu su rusais kariautume, nebūtų to milijono savanorių, Kažkodėl lenkų lietuviai labiau nemyli, ypač paskutiniu metu.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą