Kai buvau dar mokinys, maniau, kad kai tapsiu pilnamečiu, vienas pirmųjų dalykų, kuriuos padarysiu, bus stojimas į TS LKD. Jie visada buvo mano favoritai politikoje. Ir dabar, jeigu kalbėtume apie rinkimus, kuriuose balsuojama ne už asmenybes, mano pasirinkimas visada vienas ir tas pats - TS LKD.
Tačiau partijos narys nesu ir nežinau ar greitu metu tapsiu. Nes toli gražu ne visi dalykai man patinka. Nepatinka tam tikrų partijos lyderių arogancija, nepatinka tai, kiek sau leidžia kai kurie partijos jaunimo lyderiai, nepatinka tam tikros liberalėjimo tendencijos... Galėčiau tęsti ir toliau, bet šis įrašas ne apie tai. O apie partijos pirmininko rinkimus, kurie nulems tai, kokia kryptimi toliau judės partija.
Kandidatų turbūt bus ir daugiau, bet aišku, kad maksimalų dėmesį pritraukia su Irena Degutienė ir Gabrielius Landsbergis. Aišku, ypač pirmasis.
Andrius Kubilius pasitraukdamas iš partijos lyderių po iš tikrųjų ne pačių sėkmingiausių rinkimų, viena vertus, mano akyse tikrai pakilo, bet... Ar buvo būtina pasakyti, ką jis mato savo įpėdiniu? Dabar galima susidaryti paprastą įspūdį, kad partija yra kaip paveldima monarchija - valdė Vytautas Landsbergis, tada kol užaugs jo įpėdinis Gabrielius, regento pareigas atliko Andrius Kubilius.
Pats Gabrielius Landsbergis gana neblogai identifikuoja dalį partijos problemų. Manau, kad blogesnių kandidatų už jį tikrai galima surasti. Tačiau jo iškilimas siunčia aiškią žinutę, kad šioje partijoje ankstesnis įdirbis reiškia mažiau negu pavardė. Partija turi daug gana jaunų politikų - Paulių Saudargą, Agnę Bilotaitę, Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę, Liutaurą Kazlavicką, kurie irgi turi tą privalumą, kuriuo daug kas žavisi - jaunystę, bet partijoje praleido jau daug laiko ir niekas nesiruošia jiems tiesti raudonų kilimų į pirmininkus.
Kita vertus, nors Gabrielius Landsbergis kai kurias problemas identifikuoja gerai, vis tiek susidaro įspūdis, kad +/- tęsis ta pati politika tik partijos veidas bus gražesnis. Dabartinė TS LKD suliberalėjo ar LRLS sukonservatyvėjo, pasakyti sunku, tačiau mano aplinkoje labai daug žmonių, kurie balsuoja už vieną arba kitą ir neretai nemato didelio skirtumo tarp jų. Tarsi tai būtų vieninga liberalkonseravtyvi, o visa kita būtų tik detalės. Kur veda tokie dalykai, parodė 2014 metų EP ir 2015 metų savivaldos rinkimai. Jeigu TS LKD keis tik iškabą, tai jie 2016 metais bus mažesnieji LRLS koalicijos partneriai.
Irena Degutienė de facto yra krikščionių demokratų kandidatė. Pats save laikau būtent krikščioniu demokratu. Ji atstovauja tai TS LKD, kuri itin rūpinasi šeimos vertybių gynimu, socialiai jautria rinkos ekonomika (+/- pokarinės VFR modelis), o užsienio politikoje didelių skirtumų nėra. Taip pat daugiau dėmesio tautiškumui, nearogantiška politika, vienijantis, o ne skaldantis veikimas... To tikiuosi iš Irenos Degutienės.
TS LKD kovodama su liberalais arba patys niekuo nuo jų nebesiskirs, arba pralaimės, nes liberaliems rinkėjams LRLS turi daugiau ką pasiūlyti. Ne mažiau svarbu yra išlaikyti tuos rinkėjus, kurie visada partiją remdavo, bet dabartinė politika juos nuvylė. Tikiu, kad su Irena Degutiene partija pajėgi tai padaryti ir vėl būti sėkminga jėga.
Geltonsnapis Facebook'e
konservatoriai gali būti liberalūs ir sėmingi. Pavyzdys - Britanijos konservatoriai. Ta kryptimi norėtųsi matyt einančius ir TS-LKD, nepamirštant TS dalies.
AtsakytiPanaikintiSutinku, kad Gabrieliaus kandidatūros į partijos pirmininkus iškėlimas paties Kubiliaus atrodo labai nekaip, čia buvo didelė viešųjų ryšių klaida. Bet jis nėra toks jau blogas ir nepatyręs politikas. Užtenka pasidomėti jo veikla EP.
Jei partija išrinks Degutienę, ji praras visą jaunimo elektoratą. Bijau, kad tuomet už TS-LKD balsuosit tik pensininkai ir tu.
Sėkmė man rūpi gerokai mažiau už partijos vertybių.
AtsakytiPanaikintiNemanau, kad partija turi ieškoti kažkokio naujo konservatizmo, kuris būtų „pritaikytas“ prie visuomenės,
Jeigu TS LKD bus liberali, bus du scenarijai:
1) Arba bus kažkokios raudonos linijos, kurios nebus peržengtos ir visuomenėje TS LKD bus kažkokie dirbtiniai liberalai, kuriuos tikrieji LRLS nesunkiai įveiks.
2) Arba partija taps tokia, iš kurios laikui bėgant bus išmestos visos užuominos apie konservatyvumą ar krikščionišką demokratiją, nes jos ten neliks.
Kad antras scenarijus realus, rodo tokių žmonių kaip Kęstučio Masiulio tekstai, kur atvirai siūloma pagalvoti, ką nuspręsime laikyti konservatyviomis vertybėms pasikeitusioje visuomenėje.