1. Hassan Rohani. Tapo Irano prezidentu ir įkvėpė tautai vilties. Dažnai vakariečiai situaciją Irane įsivaizduoja labai primityviai - pikta atsilikusi šalis kovoja su Vakarais kažkokiame kryžiaus (pusmėnulio) propagandinaime kare. Realiai viskas gerokai sudėtingiau. Rohani pergalę lėmė keli faktoriai - visuomonę nuvargino niekur nevedantis aklas Mahmud Ahmadinejad fanatizmas, kai šalis tarptautiniu požiūriu tapo gana izoliuota, o ekonominė padėtis labai prasta. Rohani gerokai nuosaikesnė retorikos ir mandagesnis politikas, norintis užmegzti diplomatinius santykius su JAV. Kitas faktorius aišku religinis, ne visiems ajatoloms patiko valdingasis prezidentas, todėl jie irgi suvokė, jog geriau mažinti įtampą. Aišku, prezidento rinkimai kiek kitokie negu tradicinėse demokratijose, Islamo sergėtojų taryba leidžia kandidatuoti tik doriems musulomonams, tačiau šiuo atveju dėl legitimumo ginčytis neverta, tauta tiki Rohani. Jis išsilavinęs Vakaruose, ramaus būdo, inteligentiškas, tačiau charizmatiškas. Kažkuo primena tą patį Obama, kai šis dar nebuvo prislėgtas penkerių valdžios metų. Vargu. ar jis pakeis Iraną iš pamatų, bet tikimybė, kad įtampa sumažės, gana reali, nors numeris 1 išliks Ali Khamenei - religinis lyderis.
2. Edward Snowden. Akiniuotas jaunas vyrukas, mėgstantis visą laisvalaikį praleisti prie kompiuterio ir vengęs su savo mergina svečiuotis pas draugus netikėtai tapo svarbiu žaidėju pasaulio politikoje. Paviešino tai, kas gal ir nebuvo labai netikėta, bet vis tiek nemalonu - JAV masiškai seka visus, kas kelia nors mažiausią įtarimą, o didžiosios interneto kompanijos valstybei dar palengvina šį uždavinį. Esu giliai provakarietiškos orientacijos, bet man visiškai nepriimtina, kai jis vadinamas Rusijos ar Kinijos agentu, kurio tikslas tik pakenkti JAV. Taip, JAV jis pakenkė, yra tikimybė, kad lėčiau vyks derybos dėl ES ir JAV laisvos prekybos sutarties, bet ar mes tikrai norime gyventi Didžiojo Brolio pasaulyje, net jeigu mus nuo to gelbsti Putino ranka? Ir šiuo atveju norėčiau tikėtis, kad kokiu nors būdu jis pasieks tą Lotynų Ameriką.
3. Recep Tayyip Erdogan. Iki šios vasaros pradžios atrodė, kad Turkijoje negali vykti nieko panašaus į Arabų pavasarį. Šalis demokratiška, galinga, valdoma Erdogan, kuris neretai laikomas politiku nr. 2 Turkijos istorijoje po paties Kemalio Atatiurko. Tačiau užteko neatsargaus pasiūlymo dėl vieno parkelio ateities ir akimirksniu Gezio parkas ir Taksimo aikštė išgarsėjo visame pasaulyje. Reakcija buvo vangoka, protestai malšinti ašarinėmis dujomis ir panašiais metodais. Žuvo 8, dingo 9 žmonės. Nors padėtis dabar gerokai ramesnė, įvykių pabaiga kol kas nekvepia. Ir protestai dėl vieno parkelio tapo protestais dėl Erdogan valdymo apskritai - šalis gerokai islamiškesnė negu prieš kelis dešimtmečius, žmogaus teisių ir žinaisklaidos laisvės srityse yra gana rimtų problemų. Net ir protestų laikotarpiu toli gražu ne visos žiniasklaidos priemonės jiems skiria dėmesio.
4. Mohammed Mursi. Kadangi čia dar tik birželio svarbiausieji, Mursi vos 4-tas. Birželio chronologija tokia - iš pradžių jau gana įprasti protestai prieš Mursi valdymą, vėliau jo išrinkimo metinių proga labai dideli protestai, tada jo šalininkų suaktyvėjimas. Tačiau lemtingiausiu dalyku galima laikyti kariuomenės reakciją - ji palaikė protestuojų pusę ir prezidentą nuvertė. Vien patys protestai parodo, kad su nekenčiamų diktatorių nuvertimu Arabų pavasaris neišskvepia - žmonės nesustoja tol, kol negauna tokios valdžios, kokios nori. Apie tai daugiau be abejo bus po mėnesio, kai rašysiu apie svarbiausius liepos įvykius.
5. Vladimir Putin. Vieningosios Rusijos liaudis nemėgsta, todėl Putin aiškiai suparato, kad reikia naujos partijos, kuri galėtų tinkamai atlikti pagrindinės valdžios partijos vaidmenį. Buvo įvairių spėliojimų, ar nebus pavyzdžiui pasinaudota Teisingo reikalo partija, kuriai kurį laiką priklausė Rusijos svajonių jaunikis milijardierius Michail Prochorov, tačiau dabar panašu, kad pasirinktas Rusijos liaudies frontas, įkurtas dar 2011. Šių metų birželį Putin teatrališkai vienbalsiai išrinktas jo pirmininku.Tikėtina, kad naujas kol kas dar tik „judėjimas“ taps partija, susikurs ideologiją, kuri kažkokiomis gražiomis detalėmis skirsis nuo Vieningosios Rusijos ir tuomet ims valdžią lengviau, nes nereiks taip kietai riboti tikros ir tariamos opozicijos veiklos.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą