Apie gėjų pasivaikščiojimus Gedimino prospekte

Šiuo metu visa visuomenė tik ūžia ir su nerimu arba nekantrumu laukia gėjų eitynių. Visos žvaigždės pasiruošę - Simonko nenyksta iš ekranų, Gražulis ruošiasi rėžti kalbą. Žiniasklaida pasakoja apie tai, kad Juodkalninijoje dalyviams teko būti apmėtytiems akmenims. Žodžiu, reginys ir renginys žada būtų intriguojantis, netgi liberalai su keletu europarlamentarų pražygiuos. Aišku, jeigu paskutinę minutę neišsigąs Gražulio, pamazgų, pomidorų ar akmenų.

Bet yra ir ne tokių gražių ir pribloškiančių dalykėlių. Pirmiausiai, nors po teismo Simonko triumfuoja, kad žmogaus teisės Lietuvoje buvo apgintos, jos buvo kaip niekada sutriuškintos ir pamintos. Eilinis žmogelis laukia, kol jo byla bus išnagrinėta mėnesį, pusmetį, kartais metus ar dar daugiau. O gėjai visų teismo sprendimų sulaukė žaibiškai. Blogas tas teismas, kurio sprendimas aiškus iš karto. Dabar policija net nelaukdama, ką nutars teismas, jau kalbėjosi su Gedimino prospekto viešojo maitinimo įstaigų vadovais, kad šie būtų atidūs.

Aišku, pats vietos nustatymas irgi itin abejotinas. Upės gatvė nors realiai dabar laikoma užkampiu, yra iš esmės Zuoko itin proteguojamo „naujojo miesto centro“ dalis. Gedimino prospektas turi ne tik simbolinę, bet ir praktinę reikšmę - transporto visgi tikrai būna ir neretai nemažai, net jeigu atidarytas tik nedidelis jo gabaliukas. Dėl vieno karto nieko neatsitiks, bet precedentas pavojingas. Dabar kiekvienas kolūkietis galės su chebra pražygiuoti Gedimino prospekte 7 dienas per savaitę 24 valandas per parą. Realiai, tokios apkrovos nebus, nebent nepritariantieji paradui galėtų kokią akcijėlę suorganizuoti, kad parodytų, ką iš tikrųjų reiškia Simonko visuomenei iškovota teisė pražygiuoti Gedimino prospektu, kur tikrai nebus laikomasi įstatymu numatytų atstumą nuo valdžios institucijų ir diplomatinių atstovybių.

Pačios eitynės man niekada nebuvo prie širdies, ar žygiuotų skustagalviai, ar tautininkai ar darbininkai gegužės 1-ąją. Per TV po gegužės 1-osios eitynių kalbinti žmonės išreiškė nuomonę, kad viskas atrodo gana juokingai ir didelės prasmės neturi. Pats eitynių pavadinimas Baltic Pride skamba gana komiškai - atrodytų, kad gėjumi būti yra garbė. Jokios garbės aš čia neįžvelgiu - nei man garbė, kad nesu gėjus, nei jiems turėtų būti garbė, kad jie tokiais yra. Aišku, bent jau tiek galima Lietuvos LGBT bendruomenę pagirti, jog jie prieš trejus metus nesielgė labai provokatyviai, vaizdeliai neprilygo tokiems, kokie matomai panašiuose renginiuose kitose šalyse. Supranta, kokioje šalyje gyvena.

Visgi pats blogiausias dalykas yra propaganda ir melas, kurį LGBT bendruomenė skleidė Lietuvos atžvilgiu. Užtenka paklausyti to, kas vyko Europos parlamente, jame prisistatant Lietuvos ministrams. Nebuvo klausiama, kodėl pasiūlyta eitynių vieta yra Upės gatvė. Buvo klausiama, kodėl Lietuva draudžia eitynes. Kai diskutuojama su žmogumi, kuris žino tiesą, galima ramiai pakalbėti apie atstumą nuo institucijų ar gatvės svarbą transportui. Kai kalbama su žmogumi, kuriam kažkas meluoja, o jis įsitikinęs, kad žino tiesą, nepadės niekas.

Taigi, gėjai gavo teisę eiti ten, kur jie nori. Visa ši istorija neabejotinai yra naudinga tik jiems ir niekam daugiau. Todėl bene geriausia reakcija turėtų būti tyli, tegu žygiuoja. Jeigu išvengs incidentų, jeigu jų nepuls Gražulis, niekas niekuo neapmėtys, bus blogiau tik jiems patiems, nes žiniasklaida skirs žymiai mažiau dėmesio.

Geltonsnapis Facebook'e