Apie homofobiją

Po šeštadieninio gėjų pasivaikščiojimo, paklausius to, ką kalbėjo garsieji jo dalyviai, susidarė įspūdis, kad jie yra labai laimingi ir patenkinti tuo, kas įvyko. Netgi Aušrinė Marija džiūgavo tuo, jog kiaušinis, kuriuo jai kliuvo, yra puiki veido kaukė. Policininkai su pasimėgavimu ir neskubėdami tampė Petrą Gražulį, o tautininkų jaunimėlio parodyti buvo tik tokie, kurie labiau primena kriminalinius nusikaltėlius. Žiniasklaida parodė gražiąją įvykio pusę. Bent jau iš karto. Vėliau paaiškėjo, kad pažangiosios Olandijos pilietis nusirenginėjo prieš protestuotojus, kad tų dalyvių vargu ar buvo 800, kaip skelbta iš pradžių. Tačiau aišku homofobų buvo panašus skaičius kaip protestuotojų.

Pats homofobijos terminas skamba įdomiai. Homofobai yra tie, kurie bijo žmonių. Tie, kurie akylai saugomi policijos žygiuoja Gedimino prospektu jaučiasi drąsuoliai (kaip pastebėjo Arūnas Daugėla, finansiškai labiau būtų apsimokėję jų nesaugoti - valstybė sutaupytų, o jie gautų milžiniškus pinigų srautus, jeigu kas nors būtų nužudytas ar sunkiai sužeistas, taigi, Simonko nepasisekė, kad visi liko gyvi). Tie, kurie nepriima pasaulio tokio, koks jis yra, o nori perkonstruoti institucijas ant kurių laikosi pasaulis, yra drąsuoliai, nors jiems trūksta drąsos pripažinti, tai, koks yra pasaulis.

Apskritai, drąsuolių judėjimas primena netgi komunizmą ar fašizmą. Komunizmas norėjo išvaduoti engiamus darbininkus (kurių ne visi žinojo, kad juos engia), nacistai - engiamus vokiečius (kurių ne visi žinojo, kad žydai juos engia), drąsuoliai nori išvaduoti gėjus (aišku, ne visi nori, kad juos išvaduotų ir pasisako už santuokas).

Komunistai persekiojo buožes ir buržujus. Dabar panašiai yra su homofobais. Rocco Buttiglione, gerbiamas Italijoje akademikas ir profesorius dar prieš gerą dešimtmetį netapo Europos komisijos nariu. Dabar būtų sunku įsivaizduoti mokslininką ar rašytojų, kuris atvirai reikštų neigiamą savo poziciją LGBT klausimais ir galėtų būti svarstomas kaip kandidatas į Nobelio premiją ar politiką, kuris galėtų tikėtis aukštų pareigų tarptautinėse institucijose. Užtenka pažiūrėti, kad viena iš Europos liaudies partijos kandidačių į Komisijos pirmininkus yra Viviane Reding, kuri pareiškė, kad šalys, kurios nevykdys ES reikalavimų teisės srityje, gali sulaukti sankcijų. Apie kurias šalis ir kokius reikalavimus kalbama, galima net nespėlioti.

Aišku, LGBT niekada netaps dauguma vien dėl fiziologinių priežasčių, tačiau šiuo metu ES iš ekonominės ir politinės sąjungos virsta seksualine. Šių klausimų svarstymas ir eskalavimas užima vis didesnę vietą ES politikoje. Sunku tikėtis, kad galingai finansuojamos struktūros savo tikslų nepasieks. Jau dabar būti homofobu turbūt yra ne ką lengviau negu būti homoseksualiu. Jeigu viskas toliau judės pažangos keliu, kas gali garantuoti, kad neatsiras koncentracijos stovyklos homofobams? Leninas su Hitleriu irgi pradėjo nuo švelnesnių dalykų. Juolab, kad pažangiųjų ir išgarbintųjų Šiaurės šalių klimatas tam tinkamas.

Aš homofobas. Ir man garbė, kad toks esu. Nesvarbu, ką mano LGBT bendruomenė. Net jeigu dėl to teks savo gyvenimą baigti kur nors už speigračio arba priklausant prie visuomenei pavojingų kenkėjų.

O kalbant apie gėjus, suprantu, kad gyvenimas jų nelepina. Didelis sergamumas ŽIV/AIDS, dažnos laidotuvės, retai santykiai yra ilgalaikiai. Tačiau vien dėl to griauti tradicinį gyvenimo būdą ir keisti tūkstantmetes institucijas neverta. O visuomenės simpatijų labiau nusipelno ne tie gėjai, kurie paraduose vaikšto.

Geltonsnapis Facebook'e