1. Morata.
Tai kažkur matyta. Real vietos nerandantis puolėjas pereina į kitą klubą ir tada sudaužo Real viltis laimėti Čempionų lygą. 2004 m. Fernando Morientes į Real vartus ketvirtfinaliuose mušė du labai svarbius įvarčius ir Real krito. Po 11 metų istorija pasikartojo. Visas rungtynes Morata nebuvo itin pastebimas, bet kai to reikėjo labiausiai, veikė šaltakraujiškai. Nuostabus įvartis. Jo laukia didelė ateitis, ypač jeigu atsispirs Real vilionėms grįžti atgal.
2. Marcelo. Pirmame kėlinyje, kai Real puolime turėjo daug energijos, daugiau dėmesio skyrė Lichsteiner priežiūrai. Bet po pertraukos, kai Real puolimas neteko aštrumo, buvo pagrindinis gerų idėjų puolime generatorius. Stengėsi, daug dirbo, buvo labai aštrus, bet komandos draugai visą darbą vertė niekais.
3. Pogba. 56 minutes buvo beviltiškas. Gynyboje Carvajal ir Bale su juo darė ką norėjo. Puolime netrūko energijos, bet perdavimai buvo apgailėtini. Turbūt ne vienas Juventus sirgalius laukė, kad Pogba pakeistų Pereyra. Tačiau vien dėl to perdavimo Moratai vertėjo leisti į aikštę prancūzą, kuris toli iki įprastų kondicijų. Po įvarčio jau įsijungė antra kvėpavimas ir žymiai sėkmingiau gynėsi, nei iki tol. Taigi, tragiškai prasidėjęs vakaras baigėsi pribloškiančiai.
4. Ronaldo. Daugiau negu įprastai dirbo komandos draugams, o ne sau. Turėjo kelias neblogas progas, bet jų neišnaudojo. Visgi, bendram komandos atakuojančių žaidėjų kontekste, kai beveik visi po pertraukos stokojo energijos, buvo bene geriausias. Ir aišku, nereikia pamiršti, kas įmušė įvartį.
5. Allegri. Buvo geras Cagliari treneris. Laimėjo Scudetto su Milan, antrą savo sezoną kaip lygus su lygiu kovojo su Contes Juventus. Paskui išvyko Ibra ir Thiago Silva, viskas ėmė ristis žemyn. Buvo atleistas ir sulaukė daug kritikos. Niekas iš sirgalių net rimtai nesvarstydavo tokio košmaro, kad jų komandą perimtų nevykėlis Allegri, kai atsilaisvindavo trenerio vieta kuriame nors iš didesnių klubų. Juventus sirgaliai irgi burbėjo. Dabar jau ne be. O kiek prasti Milan rezultatai buvo nulemti trenerio kvalifikacijos, spręskite pagal tai, kaip tvarkėsi Seedorf ir Inzaghi. Vakarykštis pusfinalis turbūt buvo sunkiausias išbandymas Allegri karjeroje. Tačiau tai gali priminti ir gerą filmą, kurį jis surežisavo. Rungtynes reiktų vertinti pirmo mačo kontekste. Buvo sunku tikėtis, kad Real nemes didelės energijos į puolimą nuo pat rungtynių pradžios. Beveik neįmanoma ir tai, kad Real neįmuš. Abi šios prielaidos pasitvirtino. Ir Allegri komanda tikrai pirmame kėlinyje neatidavė tiek daug energijos kiek reikėjo atiduoti. Po pertraukos gynybiniai veiksmai suintensyvėjo, atsirado daugiau spaudimo. Įmuštas įvartis, tada atsitraukta, leista daugiau pažaisti Real. Pavargusiam po labai intensyvaus pirmo kėlinio Real. Juventus progų sukūrė mažiau per visas rungtynės, bet Casillas atrėmė tik vienu smūgiu mažiau nei Buffon, o be to ir atremiami smūgiai buvo sudėtingesni. Dar vienas svarbus momentas - Barzgali metimas į aikštę, paskutinei dešimčiai minučių. Tada Real puolimas visiškai dusintas. Jeigu komanda būtų mokėjusi labiau palaikyti kamuolį po eilinio atsimušimo nuo nekūrybingos Real atakos, paskutinės minutės galėjo būti dar ramesnės, Aišku Barzgali, keitimas prašėsi jau anksčiau, bet Allegri galėjo sau leisti prabangą stebėti Real kovulsijas puolime šaudant galybę smūgių bet kur, bet toli nuo vartų ploto. Ir per visą antrą kėlinį nieko per daug įspūdingo nesukūręs Real titulo neapgins.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą