TS LKD kova dėl Vilniaus

Apie tiesioginių merų rinkimų trūkumus jau rašiau. Iki dabartinės reformos niekam negalėjo ateiti į galvą, kad partijos pradės kai kuriuos savo visai garsius narius, kurie dirbo Seime, kelti į merus. Aišku, kaip jau praėjusią savaitę rašiau, esminis dalykas yra Vilnius. Tada dar atrodė, kad kandidatu turėtų būti Adomėnas, nors situacija jau buvo miglota. Tačiau tai jau mažiausiai trečias žmogus, kuris atsisakė vesti konservatorius į priekį.

Vilniaus kontekste, konservatoriams ši reforma nenaudinga. Jie mieste labai populiari jėga ir neturėdami iš koto verčiančio charizmatinio lyderio, pagal senesnes taisykles visai pilnai galėjo pasodinti į mero postą kokį nors Alekną, Urbonavičių ar dar ką nors. Ne visada juk politinės „žvaigždės“ dirba geriau negu eiliniai nariai, kurių įdirbis ir patirtis nėra mažesnė.

Tačiau tiesioginiai rinkimai tiesiog vertė ieškoti savo žvaigždės, mažų mažiausiai kokio nors gerai žinomo partijos veido, geriausiai stipraus vienmandatininko, kuris yra įrodęs, kad gali kažką laimėti ne tik grynai po partijos skėčiu.

Pirmas pasirinkimas buvo Adomėnas. Nekomentuojant jo asmeninių savybių ir reputacijos, tik žinomumą visuomenėje ir tikėtiną populiarumą, iš esmės visai logiškas pasirinkimas. Nemažai daliai TS LKD elektorato tikrai nėra svarbu, ką partija siūlo ir ji balsuos už bet ką. Aišku, yra ir šioks toks Adomėno gerbėjų ratas, nes jis yra gana žinomas veikėjas soc. tinkluose, nors jo internetinė reputacija ir prastesnė negu Šimašiaus.

Tada galutinai buvo išspirta Dargužaitė, kuriai pavyko gana dramatiškai pavaizduoti savo kovą su Ūkio ministerijos biurokratija, kuri ją, jauną specialistę, išspyrė lauk. Viskas atrodė gražiai, pati Dargužaitė sėkmingai kūrėsi kankinės reputaciją, tačiau pati ją savo kai kuriais neapgalvotais pasisakymais pradėjo gadinti.

Tada taikiklyje atsidūrė Šimonytė. Vėlgi, patys bandymai nėra blogi - mažai partijų Lietuvokje galėtų kelti panašaus kalibro kandidatus. Tačiau Šimonytė atsisakė, o tai reiškia, kad partija prarado daug laiko.

Visą šitą išganytojų paieškos laikotarpį Adomėnas demonstravo gana stoišką poziciją, bent jau kažkokių viešų santykių aiškinimųsi dėl to, kad partija kaitalioja savo sprendimus, nebuvo. Bet paskui prasidėjo savo kojų persišovimai, kai jis buvo sutriuškintas laidoje Dėmesio cente, o savo klajonę pabaigė su tuo pačiu bloguoju Zuoku prie kavos diskutavo apie Vilniaus finansines problemas.

Gal ir gerai, kad Adomėnas pats pasitraukė iš kovos, nes dabar net dalis lojaliausių TS LKD pagalvotų prieš dėdami kryžiuką ties jo pavarde. Tačiau partija prarado labai daug laiko.

Iš naujojo šešetuko - Majauskas, jau paskelbė, kad neketina gelbėti TS LKD kailio Vilniuje. Mažai tikėtinos ir Kasčiūno bei Benkunsko kandidatūros, nors Benkunskas gal rodo ir daugiausiai energijos, nes šie politikai neturi didelės patirties.

Lieka trijulė Seimo narių - Šedbaras, Anušauskas ir Saudargas. Jeigu toliau sprendžiant atmetimo būdu, galbūt mažiau šansų turi Šedbaras, nes į Seimą pakliuvo pagal sąrašą, o ne išsikovojo vietą kaip asmenybė.

Tačiau konkretaus kandidato populiarumą Vilniuje nustatyti labai sunku. Tarkim 2012 metais Anušauskas savo vienmandatėje apygardoje Senamiestyje antrame ture surinko virš 6000 balsų, o Saudargo surinktų balsų skaičius buvo penkiaženklis. Tačiau jo varžovas buvo LLRA kandidatas, o Anušauskas kovėsi su Auštrevičiumi. Be to, gavo daugiau pirmumo balsų.

Taigi, TS LKD laukia sunkus sprendimas ir mažai laiko nuosekliam darbui. Tačiau tai nereiškia, kad partijos laukia fiasko. Nors kol kas sunku įsivaizduoti, kad vėlai startavę gali laimėti mero rinkimus, bet neabejoju, jog mandatų iškovos daug.

Geltonsnapis Facebook'e