1. Angela Merkel.
Trečią kadenciją iš eilės dirbs Vokietijos kanclere. Nebent grius dangus, planetos apsikeis vietomis arba socialdemokratai ir žalieji netikėtai nuspręs, kad net ir antisistemine Kaire galima dirbti. Ką tai pasako pasauliui? Europa taupys, eurozonos nepaklusnieji išlaidūnai bus gelbėjami. Ką tai reiškia Europai? Tikroji ES prezidentė bus Angela Merkel. Jeigu socdemai būtų laimėję, tada Francois Hollande dar galėtų bandyti imituoti savo lyderystę Europoje, dabar šansų jam nėra. Ko laukti Europai? Nieko labai naujo. Ši kadencija turėtų pasižymėti stabilia užsienio politika, galbūt dar vienu itin tam netinkamu žmogumi užsienio reikalų ministro poste - Peer Stenbruck ir iečių laužymu, kaip spręsti vidaus problemas - ką daryti su mokesčiais, kaip sklandžiau ir pigiau pereiti prie alternatyvios energetikos, kaip reguliuoti darbo rinką. Kadangi ietis laužys turbūt socdemai, reginys makabriškas nebus - iš paskutiniųjų jie stengsis nebūti Merkel suvalgyti. Bet įtariu, kad gražiai įdaryti jie bus sudoroti. O kol kas derybos iki valdžios ir galbūt tik Kalėdų Senelis atneš vokiečiams Vyriausybę. Graži dovana būtų, ar ne? :)
2. Vladimiras Putinas. Nėra jau taip kvaila jam skirti tą Nobelio premiją. Bent jau būtų tiek pat kvaila, kaip buvo kvaila tai padaryti su Obama. Sirijos cheminio ginklo sunaikinimo planas išgelbėjo Vakarus nuo dar krūvos savo aukų ir eilinio desperatiško bandymo ne savo žemes sutvarkyti savo principais, kurie dažniausiai nesuveikia. Ir aišku, išvengta Trečio pasaulinio karo. Aišku, visi rauda, kaip blogai, kad JTO nepripaišė rimtesnių sankcijų Sirijai. Ar cheminis ginklas yra lemiamas faktorius kare? Kažin. Žymiai svarbiau surasti normalią Opoziciją, kuriai būtų galima patikėti solidžią Vakarų paramą ir remti ją žymiai nuosekliau ir aišku slapčiau, negu tai daroma dabar. Jeigu Vakarai būtų ėmėsi JAV planų, galėčiau beveik lažintis, kad tai labiausiai patiktų Levanto armijai, kuri „ribotų smūgių atveju“ kaip vis stiprėjanti opozicinė Asado jėga turėtų gerus šansus imti valdžią ir eksportuoti karą turbūt pradžioje į Libaną ir turėtume regioninį karą. O jeigu JAV įsitraukia rimtai, voila, prieš jūsų akis civilizacinis karelis, turintis neblogus šansus tapti pasauliniu. Libanas, Iranas, Izraelis netruktų įsijungti ir ligšiolinės cheminio ginklo atakos būtų vaikų žaidimai.
3. Hassan Rouhani. Iranas ir JAV pradėjo dialogą. Dar prieš kelerius metus, tokia įvykių seka atrodytų neįtikėtina. Nors Khomenei išlieka labai įtakingas, bet Rouhani sugebėjo pasiekti pirmą nedidelę pergalę, siekiant atkurti diplomatinius santykius su JAV ir išvaduoti šalį iš diplomatinės blokados. Nors jis toliau teigia, kad atominė programa yra Irano teisė, bet tikina, kad ji yra taiki. Tai kelia tam tikrą įtarimą, nes kam taip šventai ginti programą, jeigu ji tėra energetinis projektas. Aišku, klaustukų yra ir daugiau, bet pokalbis telefonu tarp lyderių jau yra geras ženklas.
4. Tony Abbott. Australija gal ir nėra galingiausia valstybė pasaulyje, bet valdžios pasikeitimas joje yra reikšmingas. Naujasis premjeras - Tony Abbott teikia vilčių, net ir dešiniesiems, kurie teigia, kad viso pasaulio dešinieji degraduoja. Buvęs jėzuitų auklėtinis, jis laikosi nepopuliariai konservatoriškų pažiūrų labai liberalioje šalyje, pasisako už gyvybės apaugą, eutanaziją, siekia mažinti abortų skaičių. Bus įdomu stebėti tai, kaip jo atėjimas į valdžią keis šalį.
5. Alexei Navalny. Maskvos mero rinkimus laimėjo Kremliaus statytinis. Pirmu turu. Tačiau opozicija pagrįstai įsitikinusi, kad turėjo vykti antrasis turas. Sobyanin oficialieji 51,3 procento balsų neatrodo solidžiai, šalyje, kurioje paprastai Kremliaus draugeliai laimi lengviau. Neaišku, kaip šie rinkimai paveiks Putino požiūrį į charizmatiškąjį blogerį, bet jo realios politinės karjeros pradžia tikrai įspūdinga.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą