1. Ibiševič.
Šis įvartis tikrai nebuvo gražiausias per puikią jo karjerą. Bet bent jau kol kas, jis istorinis. Visas rungtynes lietuviai kovėsi kaip už Tėvynę, bet vieną kartą visiškai subyrėjo elementarioje situacijoje. Tai pasitaiko net geriausiems. O bosniai visgi nusipelnė vykti į Sambos šalį, nors ir nenusipelnė mums įmušti. O Ibiševič turėjo pusprogių ir anksčiau. Teisinga pabaiga.
2. Dzeko. Daugumai jis didelis žmogus, kurio galvos paskirtis netyčia mušti įvarčius, nes jis šiaip yra kvailas medis ir ką jis veikia ten pas arabus MC. Tačiau bent Lietuvoje jo kritikų po vakar dienos rungtynių sumažės. Tai jis atliko tuos viražus aikštės krašte, atliko tokį perdavimą, po kurio Ibiševič galėjo rinktis, mušti pačiam ar praleisti kamuolį draugui. Štai jums ir balkaniškieji medeliai.
3. Pjanič. Pankratjevas veltui teisinasi dėl to, kad jo planas nesuveikė. Negalėjo jis toje situacijoje staiga tapti gynėju ir a la Chuck Norris išgelbėti komandą. Nes iki to įvarčio bosniai kažkokių progų, po kurių galėtų rautis savo plaukus neturėjo. Pjanič buvo geriausias iki įvarčio, nes bosniai žaidė ne kaip komanda, o kaip žaidėjų būrys. O Pjanič buvo tas solistas, kuris kėlė daugiausiai problemų. Baudos smūgiais.
4. Arlauskis. Galime piktintis tuo, kad Karčemarskas traukia nesveikus kamuolius saulėtoje Turkijoje, o Pankratjevas nenorėjo, kad panašūs veiksmai būtų atliekami Kaune ir Vilniuje. Tačiau turime tokią vartininkų atsargą, kad verkti neverta. Būtų ne į Rubin Giedrius išėjęs, dabar Karčemarskas galbūt būtų Nr. 2 Lietuvoje. O vakar Arlauskis sužaidė įspūdingai.
5. Pankratjevas. Penktadienį matėme, kad Lietuva gali žaisti gražiai, kaip Couceiro eroje. Vakar matėme, kad gali gintis gerai kaip Liubinsko laikų rinktinė. Tikrai vyrai įdėjo daug širdies, o žvaigždėtieji bosniai savo gyvenimo laimę išvargo kruvinu prakaitu. Išvada - Igoris yra gerai.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą