Taigi Seimo nemyli visi, pradedant vaikais, baigiant jų tėvais, seneliais, katinais ir šunimis. O blogai, nes jie mūsų įstatymų leidėjai. Tačiau panašėja, kad populiarus Seimas dar ilgai bus utopija, dabartinis Seimas vakar įrodė, kad toliau vyksta tragikomiški dalykai. Kame šaknys?
1. Bandos jausmas. Imant Seimo narius po vieną, pašlemėkų nedaug. Protingi žmonės, išsilavinę, dauguma iš jų po Seimą nevaikšto girti, nemuša vyrų/žmonų, sveikinasi su kaimynais, vedę vieną kartą arba bent sugeba tyliai ramiai išsiskirti. Ne vienas iš jų metai iš metų išrenkamas toje pačioje vienmandatėje apygardoje, reiškia, kad žmonės jį myli. Tačiau kai visi šie protingi, išsilavinę ir talentingi žmonės susirenka į vieną vietą, nuo jų talento kartais pradeda važiuoti stogas. Dar vienas įdomus dalykas, kad kiekvienuose rinkimuose gausu naujokų, kurie eina keisti supuvusios sistemos, ruošiasi tapti pavyzdiniais politikais ir kelti Seimo reputaciją. Vienas toks - Sacharukas galėjo išlėkti paskui draugelį Jo Didenybę Liną, panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Na, net ir viena sėkmingiausių praėjusios kadencijos naujokių Agnė Bilotaitė dažnai susilaukia kritikos. Taigi, galima tik prisiminti, kad valdžia žmones gadina.
2. Lūkesčiai. Tūlas lietuvis po rinkimų galėtų drąsiai skelti, kad vienus vagis pakeitė kiti. Atrodytų, kad išsirenkame tik Lukiškių TOP 141, bet tai nėra tiesa. Teistų Seime ne tiek ir daug, nors jų itin dažnai pasitaiko tarp partijų pirmininkų (Mazuronis, Zuokas, Valinskas). Kaip jaustis žmonėms, ypač idealistams, jeigu juos vertina tik kaip naują brigadą prie lovio?
3. Užkulisiniai žaidimai. Nemanau, kad visi iš DP yra šventai įsitikinę, kad Viktoriukas nekaltas. Turbūt yra daug tokių, kurie mielai balsuotų už neliečiamybės naikinimą. Bet baisūs yra keli dalykai - 1) Viktoras tokių bajerių nemėgsta 2) Tikėtina, kad balsuoti taip kaip reikia apsimoka finansiškai. Geriau visai nepalikti laivo, negu pačiam jį skandinti, o paskui gali dar ir nespėti iš jo pasitraukti. Aišku, frakcinė vienybė labai svarbus dalykas, bet kai iš viršaus yra nuleista, kas turi būti daroma, tada nori nenori tenka susitaikyti su tuo ir galbūt eiti prieš savo principus, nes kitas variantas eiti prieš savo chebrą. O be chebros Seime gali padaryti nedaug. Išeitis - naikinti partijas, frakcijas, bet tai uyra neįmanoma ir žalinga, nes tokios jau tos žaidimo taisyklės.
Taigi problemų yra, bet yra ir būdų juos spręsti:
1. Viešumas. Neturi būti tiek daug gandų, kiek jų yra dabar, Turbūt visus parlamentarus užknisa, kai Gražulis vedžioja žurnalistus po Seimą ir rodo Seimo pirtį, bet geriau, kad Tauta žinotų, o ne spėliotų ir fantazuotų, Kuo daugiau viešumo, tuo daugiau tvarkos. Gerai, kad mes matome, kokios nesąmonės vyko antradienį, negu kad ateitų sausas protokolas, kad balsavimas dėl Viktoriuko neliečiamybės bus tik ketvirtadienį.
2. Pozityvesnis mąstymas. Demokratinėse valstybėse nauja valdžia 100 dienų nekritikuojama. Aišku, kad mums sunku būna ištverti, bet reikia nepamiršti, kad jiems irgi sunku dirbti. Nemanau, kad nors vienas iš jų nori (nors gali būti, kad yra ir tokių), kad Lietuvai būtų blogiau, problema, kad ne visi ŽINO, KAIP. Aišku, mūsų visuomenė žiniasklaidos maitinama tik negatyvia informacija, bet juk retai tebūna taip, kas viskas tik blogai.
3. Domėjimasis, kas vyksta kitur. Ukrainoje muštynės nėra nieko sensacingo, Graikijoje langai dūžta dažniau, Pietų korėjiečiai irgi mėgsta išbandyti jėgas tiesiogine to žodžio prasme. Ne mes vieninteliai turim amžinų problemų. O dėl pasitikėjimo taip pat - parlamentais nepasitikima iš esmės visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.
Taigi, turim Seimą tokį, kokį turim, revoliucijų kelti neverta, reikia pasistengti gerbti juos ir tikėtis, kad gal labai lėtai, bet atsiras faktorių, keliančių pasitikėjimą.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą