1. Arsenijus Jaceniukas.
Galima ginčytis, ką Opozicija būtų nuveikusi be Maidano, arba Maidanas be Opozicijos, bet galutinis rezultatas toks, kad politinė kamikadzė Jaceniukas šiuo metu Ukrainoje yra numeris 1. Jis nėra toks charizmatiškas kaip Klychko, bet nepabijojo prisiimti sunkių pareigų. Vasario pradžioje, dar iki Maidano šturmo, pasiūlė krizės sprendimo planą, buvo svarbi figūra pasiekiant susitarimą su Janukovychiumi, po prezidento nušalinimo, grįžo Tymošenko, jo partijos žmonės ėmė gauti aukščiausius postus, o jis, kaip vienas labiausiai nusipelniusių (ir drąsiausių) ėmėsi vadovauti Vyriausybei. Iššūkių ilgai laukti nereikėjo - prasiveržė Krymo problema. Ėmimasis tokios atsakomybės de facto yra politinė savižudybė ir tikėtina, kad daugiau niekada aukštų pareigų Jaceniukas neturės, bet įeis į istoriją, kaip pirmasis naujos eros Ukrainoje premjeras.
2. Matteo Renzi. Jeigu ne Ukrainos įvykiai, visas pasaulis dabar kalbėtų apie Matteo Renzi. Florencijos meras iš kairiųjų stovyklos tapo Italijos premjeru, pakeitęs tikrai neblogai pasidarbavusį, nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus ekonomikoje priėmusį Enrico Letta. Problema su Letta buvo ta, kad nepaisant savo profesionalumo ir surinktos komandos kompetencijos, jis nesugebėjo įpūsti Italijai optimizmo. Naujasis premjeras - jauniausias istorijoje, jo karjeros viršūnė buvo Florencijos mero postas. Todėl neretai Renzi vertinamas skeptiškai. Parama ministrų kabinetui nėra didelė - be kairiųjų ją remia nuo Berlusconi bloko atskilusi anksčiau Letta rėmusi Naujoji centro dešinė, Monti blokas ir dar viena maža partija. Svarbiausia tai, kad bent jau kol kas Renzi turi tvirtą savo partijos paramą, ko trūko Lettai.
3. Hassan Rouhani. Iranas atnaujino diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija. Tai dar viena didelė naujojo prezidento pergalė. Šalis atsiveria pasauliui, tampa sukalbamesnė ir yra tikimybė, kad Iranas ilgainiui nebebus toks karštasis taškas pasaulyje. Nors kalbėta, kad Ali Khamenei įtaka labai ribos Rouhani veiksmų laisvę, bet kol kas viskas juda į gerą pusę.
4. Hazem Al Beblawi. Egipto premjeras paliko savo postą. Prancūzijoje mokęsis išsilavinęs ekonomistas dėjo daug pastangų, kad Egipto ekonomika išliktų nors kiek stabilesnė. Į istoriją įeis ir kaip žmogus, pasiūlęs uždrausti Musulmonų broliją. Jo pasitraukimas siejamas su prezidento rinkimais.
5. Popiežius Pranciškus. Ilgą laiką finansų tvarkymas metė šešėlį Vatikanui. Popiežius Pranciškus įsteigė savotišką Vatikano finansų ministeriją, kuri prižiūrės, kaip ekonominę Šventojo Sosto pusę. Tai nebus uždara struktūra - šalia kardinolų joje bus ir pasauliečių. Šis žingsnis turėtų dar pagerinti Vatikano reputaciją.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą