Prezidento rinkimai jau po truputį ima jaustis fiziškai. Balčytis vaikšto į darbo pokalbius, Grybausakitė dramatišku tonu aiškina, kokie pavojai tyko Lietuvos, Paulauskas klipe atrodo kaip Holivudo žvaigždė. Krymo įvykiai įbaugino visuomenę kaip jau seniai kas nors kitas tai buvo padaręs. Kas skins iš to politinius dividendus? Aišku, kad Grybauskaitė. Račas labai taiklų laišką Dalios laišką Vovai nutekino :)
Taigi, kas iš tikrųjų būtų naudingi Maskvai? Apie kandidatus, kurie neturi šansų surinkti parašus, nekalbėsiu.
Zigmantas Balčytis nenaudingas nei pro kur. Jis tikrai nebūtų kariaujantis prezidentas. Realu, kad tyliai ramiai sėdėtų Daukanto aikštėje kaip Adamkus antros kadencijos metu. Stengtųsi, kad visi aplinkui gerai sutartų. Nebūtų jis ir LSDP prezidentas - čia ne ta partija, kur yra viena tiesa ir vienas vadas. Jie su Butkevičiumi daug ką mato skirtingai ir dar nuoskaudų Balčytis gali turėti, nes AMB numylėtinis netapo partijos lyderiu.
Linas Balsys naudingas tik tiek, kad kiek leistų kuklios prezidento galios energetikos politikoje (čia tik pas Dalią tradicinis žaidimas ties įgaliojimų riba) kovotų už žaliąją energetiką, o tai Kremliui kažkiek naudinga. Nors aišku, pačios žaliųjų idėjos tikrai vakarietiškos, o ne rytietiškos. O šiaip be ekonominių sumetimų jis visiškai nenaudingas. Vakarietiško mąstymo žmogus, daug metų praleidęs Briuselyje, nėra euroskeptiškas.
Kristina Brazauskienė gana naudingas variantas. Tarsi Graužinienė kvadratu ar net kubu, visiems būtų labai linksma, bet ir liūdna kartu. Neprognozuojamus lyderius savo pašonėje Maskva mėgsta. Tik kad Brazauskienė šansų neturi.
Vladas Lašas būtų Maskvai tragedija. Vizionierius, kietas mokslininkas, gana charizmatiška asmenybė. Nors daug kas abejoja dėl jo galimybių užsienio politikoje, bet jo vardas gali padėti suformuoti itin galingą patarėjų komandą, kažką panašaus į tai, ką turėdavo Adamkus. Bet šiaip kol kas jis išlieka paslaptimi. Bet nenustebčiau, jeigu jo kampanija būtų aktyvi ir patektų į antrą turą.
Artūras Paulauskas ne itin naudingas. Jis jau nebe tas, kuris mokėdavo uždegti žmones. Ne tas, kuris kiršintų visuomenę savo veiksmais, nebent savo asmenybe ir tuo, kaip mėgsta keisti savo nuomones apie Viktorą.
Naglis Puteikis naudingas, nors neabejoju, kad Maskvos nekenčia. Bet jo asmenybė itin skaldanti - arba tau jis patinka, arba ne. Užmojai irgi dideli ir su prezidento įgaliojimais nedaug ką bendro turintys. Jeigu jis netyčia taptų prezidentų, prasidėtų visų karas su visais.
Bronio Ropės naudingumas panašus į Balsio. Tik savaime Ropė dar yra kiek pragmatiškesnis politikas ir nenustebčiau, jeigu kada nors per stebuklą patekęs į nacionalinę politiką siektų šildyti santykius su Rusija.
Valdemaras Tomaševskis. Tobula. Rusų ir lenkų skriaudžiamų mažumų užtarėjas Nr.1. Geriau nebūna. Prasidėtų visokios autonomijos, o prie ko jos priveda turint šaunius kaimynus, matome Kryme.
Zigmas Vaišvila. Kas Maskvos nekenčia, faktas. Bet ar sugebėtų pasiekęs tokį postą nustoti kariauti, labai abejotina.
Artūras Zuokas. Vienas Kremliaus favoritų. Kad prezidentūra taptų intrigų dvaru, kur buvę draugai tampa priešais ir atvirkščiai, beveik neabejotina. Ir taip poliarizuotai visuomenei tai mirtinai pavojinga.
Dalia Grybauskaitė. Beveik tobulas scenarijus Rusijai. Per šiuos penkerius metus poliarizacija Lietuvoje išaugo iki turbūt aukščiausio lygio nuo Pakso laikų. Formuojasi elitas, kuris tobulai išmano ekonomiką, energetiką bei žemės ūkį. Elitas, kuris skleidžia žinią, kad visi, išskyrus juos į Kremliaus kišenėje. Kurie ciniškai tyčiojasi iš kiekvieno turinčio kitokią nuomonę. Tiesa yra viena - ją reprezentuoja Grybausakitė ir dalis TS LKD + liberalų elito. Prezidento rinkimuose visi, Juknevičienės žodžiais yra siunčiami dalyvauti, kad tik nelaimėtų Dalia.
O kas keisčiausia, užsienio politika tikrai nėra kažkuo Rusijai pavojinga. Pasibaigė tie laikai, kai mūsų lyderiai Ukrainoje ir Gruzijoje prisidėjo prie demokratijos pergalės. Taip, mes JTO Saugumo Tarybos nariai, bet daugeliu klausimų sėdim tyliai po šluota ir dairomės, ką darys kiti.
Ką primena? XX a 4 dešimtmečio pabaigą. Smetona buvo vienintelis, kuris žinojo kaip. Kuris uždarinėdavo oponentus į kalėjimus. Apie kurį buvo leidžiamos Kazio Binkio knygelės vaikams. Poliarizacija buvo didelė, bet opozicija įbauginta, todėl gana mandagi ir atsargi. Kai kilo reali grėsmė, viskas subiro kaip kortų namelis. Pasidavėme nesigindami.
Kadangi aplinkui gyvena koks geras milijonas Kremliaus agentų, kai aktyviau pradės veikti tikrieji, net neapstebėsime. Arba nesijaudinsime, nes juk jau seniai turbūt kas antras lietuvis dirba Kremliui. O reikės jaudintis.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą