1. Kalonas
Trenerių kaita visada atneša nors truputį gerų dalykų. Žutautui Kalonas iš esmės neegzistavo, o penktadienį buvo vienas komandos lyderių. Sukūrė progą Šernui, po kurios lietuviai išsiveržė į priekį, darė viską, kad lietuviai nors trumpam sugebėtų kontroliuoti žaidimą. Buvo pastebimiausias žaidėjas organizuojant puolimą.
2. Škrtel. Būdamas centro gynėjas, ne tik sėkmingai sprendė negausias lietuvių sukeltas problemas, bet nuolat šmėžavo prie lietuvių vartų. Buvo aktyvus ir po jo perdavimo ir Mikoliūno pagalbos slovakai išlygino rezultatą.
3. Šernas. Įsiminė dviem smūgiais - įvarčiu ir smūgiu antro kėlinio pabaigoje, kuris galėjo nužudyti slovakus. Kada paskutinį kartą, žaidžiant ne prieš Lichtenšteino lygio varžovus, kuris nors mūsų puoloėjas turėjo daugiau negu vieną šimtaprocentę progą?
4. Jakubko. Įmušė įvartį, bet labiau išsiskyrė tuo, kad turbūt planavo nužudyti Arlauskį. Buvo šlykštu žiūrėti, tokie futbolininkai kaip jis galėtų sugadinti net įspūdingaiusią futbolo spektaklį.
5. Sėkmė. Jos lietuviai turėjo kaip niekad daug - virpstų, skersinių ir kitų nepaaiškinimų anomalijų (aišku, buvo ir galingų mūsų GK žaidimų epizodų) buvo be proto daug. Bet kita vertus, teisėjas pražiopsojo slovakų žaidimą ranka prieš pat jų įvartį, puikios progos neišnaudojo Šernas. Galėjo būti 1-6, galėjo būti ir 2-1. Bet kaip antrai Lietuvos sudėčiai su kone silpniausia visų laikų gynybos grandimi, kuri žaidė klaikai, taškas yra gerai.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą