Apie tai, kas vieną pirmadienį įvyko Vatikane

Šita tema yra sunkiai apeinama ir apskritai labai sudėtinga. Vatikanas nėra ta vieta, kurioje egzistuotų tokia politinė logika, kaip mes esame įpratę. Norėjosi popiežiaus pasitraukimo temą paliesti jau anksčiau, tačiau sunkoka apie tai kalbėti, kol viskas šviežia, kol pilamas purvas ar aiškinamasi, kas, kaip ir kodėl. Dabar popiežius emeritas jau antrą savaitę gyvena vasaros rezidencijoe, Vatikanas gyvena konklavos nuotaikomis ir visi spėlioja, kas bus kitas popiežius. Todėl dabar galima ramiau pažvelgti į popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą.

Tai buvo sensacija. Net 2005-iasiais, kai buvau žiauriai jaunas žmogeliukas ir žinojau apie Vatikaną tikrai nedaug, naktį pažadintas būčiau galėjęs įvardyti apie 10 kardinolų, kurie buvo laikomi favoritais, o apie pagrindinį kandidatą, vėliau tapusį Benediktu XVI žinojau gana daug. Visi suprato, kad didingasis Jonas Paulius II artėja prie savo gyvenimo kovos pabaigos. Pasaulis sekė jo kančią ir iki paskutinės minutės demonstruotą besąlygišką meilei pasauliui. Jis ieškojo visų, ypač jaunimo, jo mirties valandą, šv. Petro aikštė buvo pilna jaunimo. Įsimintinos laidotuvės ir visiškai nesensacingas Benedikto XVI išrinkimas.

Šie aštuoneri metai prabėgo greitai. Buvo visko, ir sunkesnių, ir džiugesnių akimirkų. Bažnyčia ėmė daugaiu dirbti prie pedofilijos skandalų išaiškinimo, žymiai labiau išplėtotai veikė praktika, paskirti kiekvienerius metus kam nors (buvo Šv. Pauliaus, Kunigų, Tikėjimo ir kitokie metai) ir jų metu organizuoti daug įvairių renginių, sėkmingai įvyko trejos jaunimo dienos, pradėta dialogų su netikinčiais iniciatyva „Pagonių kiemas“, pats popiežius žengė ne vieną žingsnį gerinant santykius tarp krikščionių ir tarp religijų apskritai. Žiniasklaida Jį mėgo neypatingai, lipdė konservatoraius etiketę, tačiau kiek tai buvo bendro su jo vizija, klausimas labai atviras ir tikrai etiketė mažų mažiausiai abejotina. Prie ko nuveda bandymai derintis prie laiko dvasios, gali parodyti sparčiai tuštėjančios evangelikų liuteronų bažnyčios. Arba islamo kilimas Europoje, palyginus su juo, Bažnyčios „reikalavimai“ katalikams tiesiog juokingai lengvi.

Nebuvo didelių ženklų, kad gali greitai artimiausiu metu keistis valdžia Vatikane. Popiežius neatrodė itin trykštantis sveikata, bet atsižvelgaint į jo amžių, situacija atrodė visiškai normali. Ir tada toji žinia, žaibiškai apskriejusi pasaulį - popiežius traukiasi.

Apie šį žingsnį bus kalbama dar ilgai. Taip, tam tikras kontrastas iki galo savo pareigas ėjusiam Jonui Pauliui II yra, tačiau niekas nepaneigs dviejų dalykų - Jonas Paulius II buvo žiauriai puolamas dėl to, kad nesitraukia ir to, kad Benediktas XVI tokią teisę turi. 

Paskutinį kartą tokia teise popiežiai naudojosi seniai. Tačiau šie laikai kelia ypatingus iššūkius visų valstybių vadovams, o ką jau bekalbėti apie tokias supervalstybes, kaip Vatikanas. Popiežius tieiog negali būti blogos nuotaikos, pavargęs, sergantis, nes minios šv. Petro aikštėje ir prie televizoorių nori visada jį matyti energingą ir besišypsantį. Tokio amžiaus valstybių vadovų beveik nėra - išimtys gali būti Napolitano ir Papoulias, tačiau neverta lyginti daugiau reprezentacines funkcijas atliekančių Italijos ir Graikijos prezidentų su popiežiumi. Jie nėra tiek persekiojami kamerų, nes visiems žymiai įdomesni tikrieji vadovai - premjerai. Vatikanas yra Popiežius. Ne be tie laikai, kai popiežius galėtų ramiai užsidaryti, gydytis ir valdyti per kardinolus. Visi nori jį matyti aikštėje, o ne jo kambaryje. Kai kilo pasišaipymų iš popiežiaus sprendimo banga - norėjosi visiems užduoti vieną klausimą - Ar šaipeisi iš savo senelių, kai jie išėjo į pensiją?

Kai išaiškėjo daugiau aplinkybių, turbūt bent jau dalis kritikų buvo įtikinti, kad sprendimas buvo pasvertas. Niekas iki tol nežinojo, kad popiežius turi širdies stimuliatorių, apie stipraii nusilpusį regėjimą. Aišku, įtakos galėjo turėti ir finansiniai bei informacijos nutekinimo skandalai Vatikane. Nesiečiau šio žingsnio su tuo, kad popiežius galėtų jaustis dėl to kaltas, bet paprasčiausiai tokio amžiaus žmogui turbūt norisi ramybės, o ne intrigų. Popiežius teigia, kad jis rimtai apgalvojo ir niekas jam nedarė spaudimo, aš tikrai tuo tikiu.

Kaip atrodys popiežiaus gyvenimas? Manau, kad jis turės daugiau laiko pagroti fortepijonu su savo broliu, pažaisti su savo katinu, gali ir savo sodelyje pasikapstyti. Aišku, daug melsis, galbūt rašys knygas (beje, tuo irgi itin išsiskyrė - tiek rašymo produktyvumo savo pontifikato laikotarpiu, tiek tuo, kad viskas, ką jis parašė, tapo bestseleriais).

Kas taps naujuoju popiežiumi, spėlioti nesiruošiu. Turiu savo nuomonę, bet manau, kad tokie spėliojimai ir prognozės yra gana kvailas ir beprasmiškas dalykas. Dievo logika peržengia bet kokius politologinius samprotavimus.

P.S. Su Kovo 11-ąją visus.

Geltonsnapis Facebook'e