Prieš rinkimus prognozės buvo tokios: pirmi kairieji, Berlusconi antras, dėl 5 žvaigždučių ir Monti bloko nuomonių buvo įvairių, bet kad 5 žvaigždutės Monti pralenks taip stipriai, gana netikėta.
Kairieji savo kampanijoje akcentavo tarptautinių įsipareigojimą svarbą ir žadėjo tęsti Mario Monti taupymo politiką. Žinant tai, kad tokios pozicijos nebuvo itin populiarios, tai rodo, kad partija buvo rimtai užsibrėžusi dirbti ne populiarumo didinimui, o Italijos interesams. Buvo manoma, kad Monti galbūt išreikš paramą kairiesiems, tačiau taip neatsitiko. Visgi, tokie rinkimų kampanijos akcentai, o ne pažadai a la Silvio turbūt ir sutrukdė iškovoti užtikrintesnę pergalę, nors dauguma žemuosiuose parlamento rūmuose ir pasiekta. Lyderis Bersani nėra kažkokia super charizmatiška asmenybė, tačiau gana sėkmingai kūrė patikimo ir kuklaus žmogaus įvaizdį.
Berlusconi, nepaisant visos jo reputacijos, vertas pagarbos. Per tą laikotarpį nuo tada, kada jis gana gėdingai turėjo trauktis iš ministro pirmininko pareigų, jis sugebėjo mobilizuotis ir vėl pakilti. Gali būti, kad ir mūsų Viktoras iš Berlusconi mokosi, kaip būti visiškai nesunaikinamam politikoje. Rinkimų kampanija buvo gana populistinė - siūlyta naikinti nepopuliarų NT mokestį, įrodinėta, kad Monti visiškai nuvarė Italiją. Visgi, jam teko padaryti nemenką auką - kad susigrąžintų į savo bloką įtakingą Šiaurės Lygą, jis paskelbė, kad į premjero pareigas nepretenduotų. Visi šie manevrai leido užsitikrinti svarbius Šiaurės Lygos balsus ir rinkimus baigti praktiškai neatsiliekant nuo kairiųjų ir kartu atsidurti situacijoje, kur be jų sudaryti koaliciją būtų gana sudėtinga.
5 žvaigždutės - naujas politinis darinys. Beppe Grillo (foto) humoristas, bloggeris, aktorius tiesiog įkūnija didelį italų nepasitenkinimą dabartine situacija. Iš esmės, šis darinys primena judėjimus Occupy Wall Street, ar ispanų jaunimą, prieš parlamento rinkimus protestavusį prieš abi pagrindines partijas. Panaši situacija ir Italijoje. Įsivaizduokite tradicinių dešiniųjų rinkėją šalyje, kur dešiniesiems atstovauja iš esmės tik tokio žmogaus kaip Berlusconi blokas. Kairieji irgi nėra itin mėgstami - juk jie viena iš dviejų partijų, kurios jau ilgą laiką pasikeisdamos valdo šalį, kurioje valdžia nepasitikima. Skirtingai negu Ispanijoje ar JAV, visuomenės nepasitenkinimas sugebėjo įsikūnyti į politinį darinį. Panašiai kaip Graikijoje, kur tradicinės partijos per krizinius rinkimus irgi turėjo daug problemų. Italijai pasisekė gal net ir labiau negu Graikijai, nes judėjimas nėra kažkoks turbo radikalus. Taip, jie abejoja dėl euro reikalingumo, pasisako prieš milžinišką biurokratizmą, korupciją, siūlo teisėsaugos problemų sprendimus, ypač remia el. demokratiją. Dauguma narių - labai jauni, žalieji arba kairiųjų pažiūrų. Tačiau ekonominės politikos kontekste kompromisai, kurie leistų sudaryti koalicija su visgi turbūt artimiausia politinė jėga - kairiaisiais, sunkiai įmanoma. Jie atstovauja tai Italijai, kuri pavargo taupyti. Beje, pats Grillo į parlamentą neis - jis praeityje yra pripažintas kaltu dėl avarijos, kurioje žuvo 3 žmonės. Įstatymai jam nedraudžia tapti parlamento nariu, bet draudžia griežtos jo judėjimo taisyklės.
Monti stebuklo nepadarė - jo blokas buvo sudarytas iš nedidelių partijų, kurios ankstesniame parlamente turėjo tik saujelę vietų. Jo asmenybė aišku, pritraukė dalį rinkėjų, bet stebuklas neįvyko ir žmogus, kuris be didelio entuziazmo sutiko eiti gelbėti Italijos ir daug dirbo, liko už tai nubaustas. Partijos centristinės, bet tikėtina, kad galėtų nelabai sunkiai rasti kalbą su kairiaisiais. Problema tame, kad Monti bloko nepakaktų koalicijai sudaryti.
Situacija tokia, kad 5 žvaigždučių vietos parlamente yra auksinės. Per visą rinkimų kampaniją Grillo tyčiojosi iš visų - tiek Monti, tiek Bersani, tiek Berlusconi. Dabar jam reikia rinktis, su kuo jiems pakeliui arba laukti naujų rinkimų, kurie turbūt tokios didelės šlovės nebeatneštų. Lemiama problema - kas kontroliuos Senatą. Žemesnieji rūmai kontroliuojami kairiųjų - dėl rinkimų sistemos jie ten turi 55 procentus vietų.
Labai realu, kad nebus jokios koalicijos, tačiau jeigu taip neatsitiks, svarstytinos kelios galimybės:
1. Kairieji + Monti blokas + 5 žvaigždutės
Monti blokas šiuo atveju nebūtinas, bet patiems kairiesiems būtų naudinga jį turėti, kai kiti koalicijos partneriai gana sunkiai nuspėjami ir gali pateikti nemalonių staigmenų. Aišku, derybos dėl koalicijos būtų gana sunkios ir varginančios, bet jeigu 5 žvaigždutės nori įrodyti, kad gali būti ir pozityvi jėga, privalės kai kuriais klausimais stipriai nusilesti.
2. Kairieji + Berlusconi blokas
Berlusconi rinkimų kampaniją vykdė apdairiai, baisiai daug kritikos kairiesiems nebuvo, visas pyktis buvo nukreiptas į Monti. Abi politinės jėgos yra gana brandžios, kad sugebėtų bent jau pabandyti susiderėti dėl bendro darbo. Gali būti, kad daugiau problemų kiltų iš kairiųjų varpinės, nes jie ruošiasi tęsti ekonominę Monti politiką, be to, Berlusconi greičiausiai siektų kokio nors aukšto posto.
3. Berlusconi + 5 žvaigždutės
Turbūt mažiausiai realus variantas, nors abi partijos kampanijos metu nuožmiai kritikavo valdžią. Kita vertus, iš tokio politinių machinacijų meistro kaip Berlusconi, galima tikėtis visko. Tačiau 5 žvaigždutės visgi atstovauja Italijai, kuri Silvio nekenčia, tad bendradarbiavimas turbūt įmanomas tik taip, kad jis negautų jokių aukštų pareigų.Tokia koalicija būtų tikras košmaras rinkoms.
Laukia sudėtingas ir sunkiai nuspėjamas, bet labai įdomus periodas, kuriame sunku atmesti bet kokią galimybę.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą