Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. In memoriam E.Ž.

„Mažasis princas“ visada yra ta knyga, kur labai paprastai pasakomi labai gilūs dalykai. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo draugus. Deja, kartais tenka draugystės egzamine beviltiškai susimauti. Tai pajutau lygiai prieš savaitę. Kriminalinėse apžvalgose tai skambėjo maždaug taip „Skaudi netektis - Saulėtekyje iškritęs iš 11 aukšto žuvo EŽ“. Daug kam tai aišku yra tik statistika, vėl prisimintos ankstesnės nelaimės. Man ir dar deja nelabai dideliam būreliui jo draugų, tragedija.

Šis įrašas be jokios abejonės yra sunkiausias mano gyvenime. Tai nėra futbolas ar politika - tradicinė mano tematika. Tačiau yra galybė dalykų gyvenime, kurie yra žymiai už tai svarbesni. Jaučiu praktiškai pareigą parašyti šį tekstą. Nes visuomenės reakcijos lengvai nuspėjamos ir be proto kvailos. Aišku, auksinė taisyklė internete yra neskaityti komentarų, bet ją turėjo nemalonumo sulaužyti. Nuomonės tradicinės - dar vienas apsirūkęs, visi studentai tokie, tai čia turbūt depresyvus tipas. Panašiai atrodo ir lakoniški dabartiniai jo bendramokslių pasisakymai, kad EŽ buvo uždaro būdo, todėl jie mažai ką gali apie jį pasakyti. Tobula nesąmonė. Kvailas stereotipas visuomenėje, kad jeigu žmogus išėjo iš gyvenimo neaiškiomis aplinkybėmis, tai jis turbūt buvo nieko vertas, alkoholikas arba narkomanas, kažkoks nenormalus, arba mažų mažiausiai uždaras. Rašau todėl, kad noriu parodyti, kad neretai mes prarandame pačius geriausius ir genialiausius.

EŽ pažinojau ne taip seniai - 3 su puse metų. Jis buvo absoliučiai išskirtinis ir labai originalus žmogus. Turbūt daug kas pasakytų „keistas“, bet mano tarpe yra gerokai keistesnių žmonių. Visada labai domėjosi istorija, politika, politine filosofija. Jis buvo vienas iš nedaugelio iki įstojimo į TSPMI sutiktų žmonių, kuris taip gerai šiuos dalykus išmanė. EŽ buvo labai komunikabilus. Fantastiškas aktorius, pačiam teko su juo filmuoti kelis mėgėjiškus filmukus ir per teatro užsiėmimus vaidinti etiuduose. Praktiškai visada šypsodavosi ir visai ne amerikietiška šypsena, kurioje buvo truputėlį liūdesio ir ironijos. Alytaus miesto jaunimo apdovanojimuose „Nominuok“ kartą jis triumfavo „Metų juoko“ kategorijoje. Nebuvo alkoholikas, absoliučiai netikiu, kad galėjo vartoti narkotikus. Mes jį visada prisiminsime kaip labai linksmą ir talentingą žmogų.

Nežinau visų aplinkybių, kas tiksliai atsitiko tame balkone, to galbūt nežino niekas. Galiausiai tai nėra taip jau ir svarbu. Tačiau manau, kad daug ką pasako keletas faktų. Jo bendramoksliai teigia, kad apie jį žino nedaug dėl jo uždaro būdo. Kitas dalykas - paskutiniu metu jis nelankė paskaitų ir nelaikė egzaminų. Peršasi viena logiška išvada - naujoji aplinka nesugebėjo jo priimti tokio, koks jis yra. Su jo galinga fantazija, kitoniškumu ir originalumu. Nors šiais laikais viešai kalbama ir klykiama apie saviraiškos laisvę, ji realiai sunkiai egzistuoja. Mūsų laikais studentas turi būti alkoholikas arba bent jau arti to, linksmintis iki paryčių, į mokslą žiūrėti kuo nerimčiau, turėti sugyventinį/sugyventinę arba blogiausiu atveju vaikiną/merginą, kuris/kuri puikiai tiktų prie batų spalvos ir šukuosenos. Jeigu viso šito nėra arba laikinai nėra, žmogus atsiduria žemesnėje kastoje. Jis buvo tolokai nuo šito idealo. Visai neatmestina, kad koks nors pagiriotas tipelis galėjo tą tragišką ketvirtadienį jį išmesti per tą langą. Nes jis buvo kitoks. Ir visai tai Lietuvos Las Vegase, linksmybių sostinėje Saulėtekyje.

Taip, negalima paneigti to, kad problemų paskutiniu metu jis privalėjo turėti. Ir čia aišku kita problema, jis kaip ir kokie 95 procentai vyrų apie savo problemas neišsikalba. Gyvenimas tokiems kaip jis turbūt retai būna lengvas. Galiausiai mes, jo draugai, kažkuriuo laikotarpiu paleidome jį iš savo rato. Jis nebuvo tas žmogus, kuriam buvo lengva palaikyti ryšius. Prieš tai ne kartą keitė mokyklas, pas mus jis pritapo puikiai, greičiausiai tikėjosi, kad panašiai bus ir studijų metu. Deja, bet taip neatsitiko. Asmeniškai aš nerandu ir niekada nerasiu atsakymo į klausimą, kodėl mūsų ryšys nutrūko. Viskas galėjo būti kitaip, tik per kažkokią sistemos klaidą su vos mažesniu už mano konkursiniu balu jis neatsidūrė TSPMI, nors jo balas buvo aukštesnis už paskutinio priimtojo. Kažkodėl paskutinį kartą neatsitiktinai buvome susitikę prieš metus. Liko ryšys su kai kuriais žmonėmis, su kuriais anksčiau bendravome visai mažai. su juo - deja ne. Draugystės egzaminą išlaikiau 1-etui su galybe minusų.

Bet kokiu atveju, jis išėjo. Galėjo nesunkiai tapti garsiu istoriku, gal net antruoju Bumblausku. Savo studijomis niekad nesiskundė, kaip tik labai viskuo domėjosi. Deja, jo nebėra. Visada jį prisiminsiu tokį, kokį mačiau paskutinį kartą, likus keliems mėnesiams iki jo mirties. Išlipau per vidurines troleibuso duris, jis stovėjo prie galinių. Liūdnas, susimastęs, nebuvau jo tokio niekada matęs. Pamatęs mane nusišypsojo savo plačia šypsena ir troleibusas išvažiavo...

Laidotuvės buvo žiaurios. Niekam nelinkėčiau būti tokiose laidotuvėse, kur motina būdama našlė, laidoja savo vienintelį sūnų. Visi turėtume daugiau kreipti dėmesį ne į vadinamuosius „lyderius“, kure paprastai gyvena be didelių problemų, bet į pažeidžiamiausius. Dalis iš jų tikrai turi potencialo nuveikti didingų dalykų, net jeigu jie šiuo metu atrodo kažkokie prastesni ar blogesni. Ir reikėtų labiau branginti ryšius su kitais žmonėmis, nes niekada negali žinoti, ar turėsi galimybę ištaisyti savo klaidas draugystė egzamine.

Geltonsnapis Facebook'e