Angelos Merkel partijai pritrūko vos penkių vietų, kad galėtų visiškai laisvai, be jokių koalicijos partnerių, valdyti šalį. Aišku, turbūt pati kanclerė būtų sutikusi su kuklesniu rezultatu, bet liberalais parlamente, nes dabar visos kitos jėgos, kurios gali būti potencialios partnerės parlamente, yra labai tolimos idėjiškai. Nors didelių turbo idėjų, neskaitant Alternatyvos Vokietijai nebuvo - žalieji siūlė padaryti taip, kad vieną dieną šalies viešojo maitinimo įstaigose nebūtų mėsiškų valgių. Ir čia kalbame apie kone pagrindines idėjas didžiausios ES šalies rinkimuose, Kodėl taip yra? Atsakymas banalus - dabartinė Vokietija yra tokia, kokią vokiečiai nori matyti. Taip, nėra labai smagu būti turistu iš Vokietijos Graikijoje ar tiesiog žinoti, kad Tavo sumokėti mokesčiai skiriami PIGS blokui - prasiskolinusioms šalims. Tačiau vokiečių kišenėse vėjai nešvilpauja, o Vokietija galinga kaip prie Bismarcko ir... Hitlerio.
Ko trūksta kairiesiems? Asmenybių ir didesnių problemų šalies viduje. Asmenybinė krizė atrodo tampa visos Europos socialistų problema. Enrico Letta, Francois Hollande, Ed Miliband, jeigu norite ir Algirdas Butkevičius. Pilki politikai. Na, Milliband gal dar išsiskiria iš šios kompanijos. Geriausia ką galėjo pasiūlyti socialdemokratai - Peer Steinbruck. Žmogus, kurį charakterizuotų ekologiškieji socdemų rinkimų plakatai, kurių po smarkesnio lietaus neliko, nes jie suyrantys. Žmogus, kuris išsiskyrė išskirtiniais nusišnekėjimais, rinkiminiais plakatais kuriuose jis pakėlęs vidurinį pirštą jį išdidžiai demonstruoja rinkėjams... Jeigu ne žaliųjų vidaus problemos, rinkimai kairiesiems galėjo baigtis labai liūdnai. Dabar Guido Westerwelle turės rimtą konkurentą kovojant dėl to, kuris bus blogiausias pokario Vokietijos užsienio reikalų ministras - remiantis Vokietijos praktika, turbūt būtent šį postą užims Steinbruck, jeigu bus sutarta dėl koalicijos.
Kiti kairieji - Kairė, truputį vietų Bundestage prarado, bet užėmė garbingą trečią vietą. Vokietijos pensininkai, ypač VDR, dar neišmirė, todėl ši partija turi gana stabilų elektoratą, o kadangi jaunimas ėmė kilti į partijos lyderius, gal ir nebus toks liūdnas jų likimas, kai dabartiniai aktyvistai pradės apleisdinėti šį pasaulį.
Žalieji turi užtektinai problemų su pedofilija - partijos kūrimosi pradžioje, joje buvo labai margų veikėjų, kai kurie drąsiai siekė, kad pedofilija būtų legalizuota. Nors iš dabartinių lyderių tik Cohn- Bendit turi labai rimtų problemų dėl to, bet partijos įvaizdžiui paviešinti nauji faktai (tai vyko šių metų pradžioje) sudavė rimtą smūgį ir nemenką dalį elektorato pritraukė prie socdemų.
Už borto liko laisvieji demokratai - nors Guido Westerwelle padarė daug, kad prieš ketverius metus partija pasiektų nuostabius rezultatus, nemažiau jis kaltas dėl šių metų fiasko. Blogiausias pokarinės Vokietijos užsienio reikalų ministras nelabai valdė liežuvį, partija nesugebėjo įgyvendinti gana ambicingos programos. Partiją į rinkimus vedė kitas lyderis - katalikų aktyvistas, vietnamiečių kilmės Phillipp Rosler, tačiau tai sėkmės neatnešė.
Šie rinkimai pasižymėjo dideliu skaičiumi neapsisprendusių rinkėjų. Turbūt gana daug jų pasirinko Alternatyvą Vokietijai - prieš eurą nusistačiusią naują partiją, kurioje susirinko gana intelektuali publika. Programa gana įdomi, tačiau nebuvo ryškaus lyderio ir trūko aiškių idėjų, ką ši partija galėtų nuveikti parlamente, kokie galimi jų partneriai. Galbūt todėl jie ir liko už borto.
Piratams iki Parlamento trūko daug. Jų kampanija taip pat buvo gana įdomi, bet šį kartą jų skleidžiama žinia vėl neužkabino vokiečių širdžių.
Taigi, kas laukia Vokietijos? Kol kas situacija neatrodo labai miglota - su Kaire nepanoro bendradarbiauti net žalieji ir socdemai, todėl kairioji koalicija neįmanoma. Niekingų penkių vietų iki reikalingos daugumos Merkel neužsitikrins be žaliųjų arba socdemų paramos. Ką rinktis - pedofilijos skandalų varginamus žaliuosius ar socdemus, irgi nėra labai sudėtingas klausimas. Visiškai logiška rinktis socialdemokratus - jų įvaizdis visuomenėje kur kas geresnis, negu žaliųjų, situacija tokia, kad jie neturės erdvės rodyti savo ambicijas - nugalėtojas rinkimuose visiškai aiškus. Be abejo, galima dirbti ir trijų partijų koalicijoje, bet tai apsunkintų ir taip sudėtingas derybas.
Susitarti lengva nebus, tačiau neabejoju, kad kompromisas bus pasiektas, kad ir po ilgokų derybų. Dėl Vokietijos kurso - rinkimų rezultatai parodė, kad tautą jis tenkina. Vidaus politikoje turėtų būti juntamas šioks toks posūkis link socialiai jautresnės politikos, užsienio politikoje permainų tikėtis sunku. Vokietijos prisiimtu gana sunkiu, bet visgi lyderės vaidmeniu patenkinta Europos dalis turėtų džiaugtis - permainų bus išvengta.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą