Taigi, kaip jau minėjau balandžio pradžioje, sieksiu turėti tradiciją, kiekvieno mėnesio pirmoje pusėje įvertinti svarbiausius praėjusio mėnesio žmones pasaulio politikoje. Balandžio žmogus - Enrico Letta, naujasis Italijos ministras pirmininkas.
1. Enrico Letta. Galima ginčytis labai ilgai, ar Italija dar yra svarbi žaidėja pasaulio politikoje. Nors ji jau tikrai nebėra viena iš 5-6 didžiausių galių pasaulyje, Europoje, ji vis dar svarbus žaidėjas. Nors ir smunkantis, tačiau kaip tik jos ekonominės problemos tam tikra prasme didina jos svarbą. Italija, kaip eurozonos narė ir viena didžiausių zonos ekonomikų kaip niekad svarbi pasauliui. Nuo to, kaip naujoji valdžia susitvarkys su spaudimu vėl didinti išlaidas, priklausys ir Europos ekonominė ateitis. Rinkimai buvo triukšmingi, o kairieji iššvaistė turėtą palaikymą kalbėdami tiesą - kad taupys. Tačiau į valdžią jie pateko tik po sudėtingų derybų ir masinio atsistatydinimo partijos viršūnėlėse - visas partijos elitas traukiasi, prisiimdami atsakomybę už gana nesėkmingas derybas dėl valdžios sudarymo, tarp jų, trauktis planavo ir pats Letta. Susiklostė kitaip ir dabar jis Italijos ministras pirmininkas. Koalicija marga - Beslusconi chebra, kuri sau pasiliko galimybę per daug neišduoti savęs, per kampaniją pliekdami Monti, o ne kairiuosius ir tas pats Monti blokas. Tačiau darbo pradžia nuteikia optimistiškai - vyriausybė po susitarimo dėl koalicijos atsirado greitai ir ji tikrai atrodo gana įspūdingai profesionali. Pats Letta buvęs dešiniųjų stovyklos atstovas ir turi neblogus ryšius su Berlusconi aplinka. Panašu, kad Italijos vairas gana patikimose rankose.
2. Nicolas Maduro. Po kontraversiškų rinkimų tapo Venesuelos prezidentu. Asmenybė įdomi - vairuotojas, paskui paties didžiojo Hugo Chavezo vairuotojas, vėliau užsienio reikalų ministras, viceprezidentas, o dabar naujasis Hugo Chavez. Bent jau visa rinkimų kampanija buvo paremta lozungu - „Aš esu Hugo Chavez“. Henrique Capriles metė rimtą iššūkį ir galbūt būtų laimėjęs, jeigu Venesueloje demokratija neturėtų tiek daug trūkumų. Tačiau Maduro kol kas joja ant to arkliuko, kad tauta gedėjo didžiojo Hugo, o Maduro buvo jo paties numatytas kaip įpėdinis. Nors neriasi iš kailio, bet charizmos jam trūksta. Hugo padarė daug, bet jeigu šalis nejudės į priekį toliau, o Maduro sekmadieninėse transliacijose bus blogesnis dainininkas už Hugo, tada jam ši kadencija bus pirma ir paskutinė.
3. Tamerlanas Carnajevas. Amerika eilinį kartą pamatė, kad nėra tokia saugi valstybė, kaip galėtų atrodyti iš pažiūros. Du broliai su namų gamybos bombomis sugadino tradiciškai didelę šventę - Bostono maratoną. Sunku pasakyti, kas už jų slepiasi. Formaliai, žuvo nedaug žmonių. Realiai, svarbesnė simbolinė akto prasmė. JAV yra nesaugi ir nesugeba užkirsti kelio tokioms nelaimėms. Žuvo ir vaikas, kas situaciją verčia dar tragiškesne. Visgi, klausimų daugiau negu atsakymų. Ar jie buvo du nevykėliai, kurie norėjo parodyti amerikiečiams, kad svajonių šalyje ne visų svajonės pildosi, ar musulmonų fundamentalistai, tęsiantys džihadą, lieka atviru klausimu. Galbūt, kai dar labiau pagerės jaunesniojo Carnajevo būklė, atsakymų bus daugiau.
4. Salam Fayyad. Buvęs palestiniečių autonomijos premjeras balandžio pradžioje pasitraukė. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriuo vakarai labiausiai pasitikėjo ir dėjo didžiausias viltis. Jis buvo vienas nuosaikesnių Palestinos politikų su labai geru vakarietišku išsilavinimu. Dėjo dideles pastangas, kad stabilizuotų ir sureguliuotų Palestinos ekonominį gyvenimą, padidintų saugumą ir efektyvintų valdymą. Tačiau ekonominė situacija prasta, jis pats tapo nepopuliarus nei tarp paprastų palestiniečių, nepalaikomas nei nuosaikiųjų Fatah, nei radikalų Hamas ir todėl teko trauktis, žmonėms švenčiant, o vakarams nerimaujant. Tikėtina, kad dėl šio žingsnio priartėjimas prie taikos gali užtrukti.
5. Karalienė Beatričė. Šį mėnesį iš sosto pasitraukė Olandijos karalienė. Jos valdymas sustiprino monarchijos populiarumą Olandijoje, įtvirtino naują „karaliavimo stilių“. Karalienė nuolat palaikė ryšį su vyriausybe, buvo gana aktyvi politinio gyvenimo dalyvė, bet aišku, neperžengdavo ribų. Sugebėjo tapti mylima šalies valdove. Pasitraukė aukštai pakelta galva, beje, valdžią gavo taip pat po panašaus įvykio - iš sosto tada pasitraukė jos motina.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą