1. Jean Claude Juncker. Nors daugumą ES šalių valdo kairieji, dešinieji rinkimus laimėjo. Laimėjo ir pats Europos parlamentas - nors buvo skeptiškai žiūrinčių į tą žaidimą, kurį organizavo pirmą kartą europinių partijų iškelti kandidatai į EK vadovus, bet tai suveikė, net Cameron turėjo pasiduoti. Taigi, 5 metus vienas svarbiausių postų Europoje priklausys Europos integracijos gilinimo šalininkui iš nykštukinio Liuksemburgo. Nors euroskeptikų EP ir padaugėjo, bet galima tikėtis, kad bent jau gilesnės integracijos idėjų per laukiančius 5 metus nesumažės.
2. Petro Poroshenko. Pagaliau galima teigti, kad iniciatyva gal ir lėtokai, bet perėmė Ukraina. Prezidentas buvo drąsus, ėmėsi ryžtingų sprendimų ir jau birželio pabaigoje buvo galima pradėti kalbėti apie pirmus laimėjimus.
3. Bashar al Asad. Perinktas dar vienai kadencijai Sirijos vadovu. Europoje ši žinutė netgi nenuskambėjo labai stipriai. Dabar jau svarstoma, kad Asad turbūt geriau negu neprognozuojama Irako-Levanto armija. Įsikišimo kaina buvo labai didelė - Artimųjų Rytų pasaulis primena kortų namelį. Dabar Prezidento laukia iššūkiai ne iš Vakarų, o iš rytų - islamistai siautėja.
4. Plamen Oresharski. Bulgarijos premjeras pareiškė, kad jo šalis traukiasi iš Southstream projekto. Paradoksalu, bet dešiniųjų palaimintą projektą atšaukia kairieji. Aišku, tai gal ir nėra labai galingas smūgis Kremliui, bet parodyta tvirta pozicija.
5. Karalius Pilypas. Monarchai Europoje toliau jaunėja - net Popiežių turime jaunesnį negu anksčiau. Juanas Carlosas gal ir nebuvo labai populiarus, bet Ispanija liks jam dėkinga už parodytą ryžtą, kai Franco karininkai bandė grįžti į valdžią, jaunasis karalius sugebėjo pasipriešinti. Dabartinės aktualijos kitos - stiprus separatizmas ir silpna ekonomika. Nors karalius tiesiogiai problema nesprendžia, bet visose sunkiose situacijose jo simbolinė reikšmė nepaneigiama.
Geltonsnapis Facebook'e
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą